Žymūs Panevėžio medikai

GYDYTOJAS PROFESORIUS PRANAS MAŽYLIS PANEVĖŽYJE

Pranas Mažylis gimė 1885 m. Kupiškio valsčiuje, netoli Skapiškio miestelio, Šilaikiškio kaime, pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos Mažylių šeimoje. Pranas šeimoje buvo vyriausias vaikas. Be jo dar augo brolis Antanas ir trys seserys. Pirmieji mokslo žingsniai buvo pas kaimo „daraktorių“. 1893 m. Pr. Mažylis pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje – vienoje iš keturių gimnazijų, buvusių Kauno gubernijoje. Tačiau joje buvo persekiojama lietuvių kalba, be to kaimo vaikas sunkiai pritapo prie turtingų valdininkų vaikų. Tada tėvai Praną perkėlė į Liepojos gimnaziją. Čia mokėsi daug kaimiečių vaikų iš Lietuvos.

Baigęs keturias gimnazijos klases savo noru turėjo stoti į Kunigų seminariją, bet, neturėdamas tam pašaukimo, atsisakė ir liko toliau mokytis Liepojos gimnazijoje. Gimnazijoje Pranas Mažylis pradėjo domėtis visuomeniniu-politiniu gyvenimu: tautinio išsivadavimo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimais, bendravo su tuometiniais gimnazistais J. Biliūnu, D. Alseika, P. Bugailiškiu  ir kitais. Suartėjo su socialdemokratinių pažiūrų moksleiviais. Vėliau savo autobiografijoje Pr. Mažylis rašė, kad 1902 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. 1904 m baigęs Liepojos gimnaziją,  įstojo į Maskvos universiteto istorijos- filologijos fakultetą, tačiau pasimokęs tik kelis mėnesius grįžo į Lietuvą.
Pradžioje gyveno Panevėžyje. Dalyvavo 1905 m. darbininkų streikuose, protesto demonstracijose. Už tai caro žandarų buvo persekiojamas. Už demonstracijų organizavimą buvo areštuotas, kalėjo Ukmergėje. Jam buvo iškelta byla už dalyvavimą nusikalamoje veiktoje, nes agitavo nuversti caro valdžią ir įkurti demokratinę Lietuvos valstybę. 1906 m. Pr. Mažylis perkeltas į Kauno kalėjimą, o po kelių mėnesių buvo paleistas už užstatą.
1908 m. rudenį Pr. Mažylis įstojo į Krokuvos universiteto Medicinos fakultetą. Gyveno kukliai, pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis. Mokslas sekėsi gerai, studijuodamas dirbo Anatomijos katedroje. 1913 m. baigė universitetą ir pradėjo dirbti Krokuvos miesto ligoninėje gydytoju akušeriu- ginekologu, o prasidėjus pirmajam pasauliniam karui – chirurgu. Buvo vertinamas kaip gabus, darbštus gydytojas.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Pranas Mažylis grįžo į Lietuvą ir atvyko dirbti į Panevėžį, kuris tuo metu dar buvo okupuotas vokiečių, siautė epidemijos, badas. Matydamas grėsmingą situaciją mieste, Pranas Mažylis be jokios paramos ėmėsi atkurti apskrities ligoninę. Į Panevėžį atvyko studentas medikas Vladas Kuzma, pasirodė dar keli gydytojai, ir pradėjo veikti ligoninė, galima sakyti, atsiradus „iš nieko“. Žinoma, ligoninė vertėsi sunkiai. Mieste buvo renkami ligoniams baltiniai, maitinosi jie savo maistu Personalui algos nebuvo mokamos – atlyginimą gaudavo maisto produktais iš pačių ligonių sudaryto fondo. Ligoninės darbuotojai ir miestiečiai pripažino Pr. Mažylį ligoninės vadovu, nepaisant to, kad jokių valdžios įgaliojimų jis neturėjo.
Nors tuo metu mieste dar tebebuvo vokiečiai, labai suaktyvėjo K. Klorio vadovaujami bolševikai. Vokiečių karinei administracijai leidus atidaryti turgų centrinėje aikštėje, bolševikai čia pradėjo ruošti mitingus ir eitynes miesto gatvėmis. Prie jų pritapo ir socialdemokratinių pažiūrų gydytojai Pranas Mažytis ir Vladas Kuzma 1919 m. gegužės mėnesį Pranas Mažylis ir Vladas Kuzma buvo suimti ir perduoti karo lauko teismui. Už bendravimą su bolševikais grėsė sušaudymas. Tačiau miesto visuomenei ir ypač buvusiam Vlado Kuzmos bendramoksliui Panevėžio gimnazijoje, Lietuvos kariuomenės karininkui (vėliau žinomam diplomatui), Juozui Urbšiui prašant, bataliono vadas Jonas Variakojis bei karo lauko teismo pirmininkas B Draugelis abu medikus paleido ir paliko dirbti ligoninėje,  prižiūrint karo komendantui.
Svarbus buvo ir tas faktas, kad tuo metu Panevėžyje trūko kvalifikuotų gydytojų, ypač chirurgų, o sergančių ir sužeistųjų buvo daug. Gydytojo Pr. Mažylio sugebėjimai, organizuojant Panevėžio apskrities ligoninę, neliko nepastebėti. 1919 m. Lietuvos Raudonasis Kryžius nutarė steigti dar vieną ligoninę sužeistiems ir sergantiems Lietuvos kariuomenės savanoriams Panevėžyje. Šios 200 lovų ligoninės įkūrimas buvo pavestas Pranui Mažyliui. Panevėžio Raudonojo Kryžiaus ligoninė Mokytojų seminarijos patalpose (Klaipėdos g.) veikė nuo 1919 m. liepos 8 d iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. Gydytojas Pr. Mažylis buvo šios ligoninės direktorius, dirbo chirurgu bei vadovavo Chirurgijos skyriui. Tuo pat metu jis tebevadovavo ir Apskrities ligoninei, kurioje buvo Chirurgijos bei Akušerijos-ginekologijos skyrių vedėju. Lietuvoje siautė dėmėtoji ir vidurių šiltinė, dizenterija, raupai. Galima suprasti, koks sunkus buvo medikų darbas, ir kokiu milžinišku krūviu dirbo gydytojas Pr. Mažylis.
1920 m. Kauno medicinos draugija aptarė sunkią medicinos padėtį ir ypač blogą gimdymo ir ginekologinės pagalbos būklę. Buvo nuspręsta prie Kauno ligoninės Akušerijos skyriaus organizuoti akušerių kursus. Kursams organizuoti buvo pakviestas Pranas Mažylis. Įvertinus gydytojo Prano Mažylio patirtį steigiant ligoninės Panevėžyje, jis buvo paskirtas Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu, šioje ligoninėje Pr. Mažylis dirbo 20 metų. Kartu vadovavo ir akušerių kursams. Daktaras Pr. Mažylis reikalavo, kad akušerės būtų skrupulingai sąžiningos, mėgtų savo darbą, būtų jam atsidavusios. “Tegul tokios mokinės“ – sakydavo jis. „Būtų ir mažai teoriškai pasiruošusios, bet atiduokite jas į mano rankas, ir aš padarysiu iš jų puikias akušeres. Svarbiausia – pasišventimas ir meilė savo profesijai“. Pranas Mažylis pats parašė kursus baigusios akušerės pasižadėjimą, kurį kiekviena akušerė iškilmingai perskaitydavo, pabaigoje prižadėdama savo darbą visuomet atlikti sąžiningai, nepaisant pacienčių turtinės padėties. Daug laiko, jėgų pasišventimo reikalavo gydytojo darbas. Tuo metu Pranas Mažylis gyveno ligoninėje. Kol nebuvo pakankamai patyrusių gydytojų, bet kuriuo metu, dieną ar naktį, ligoninės darbuotojai galėdavo pasibelsti į jo buto duris. Daktaras visada patardavo, o dažnai ir pats bėgdavo pas ligonį. Pranas Mažylis dirbo ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete: ruošė būsimuosius gydytojus, vadovavo Akušerijos-ginekologijos katedrai ir klinikai. Darbai ir sugebėjimai neliko neįvertinti. 1922 m. Pr. Mažyliui suteiktas docento, o 1930 m – profesoriaus vardas Jis tapo labai populiarus studentų ir dėstytojų tarpe nuolat buvo renkamas į įvairias komisijas pripažintas didžiausiu autoritetu gydytojų etikos srityje.
Profesorius Mažylis ypatingą dėmesį skyrė motinos ir vaiko sveikatai, rūpinosi naujų ligoninių. akušerijos-ginekologijos skyrių steigimu, mokslo vystymu Lietuvoje. 1964 m. profesorius lankėsi Panevėžyje, dalyvavo čia vykusioje XI-oje Lietuvos akušerių ginekologų konferencijoje, kurioje skaitė pranešimą “Dėl priemonių perinataliniam naujagimių mirtingumui mažinti“.
Su didele pagarba apie profesorių Praną Mažylį kabėdavo ir žymusis Panevėžio šiuolaikinės akušerijos-ginekologijos pradininkas, šviesios atminties gydytojas Vladas Dalinda. Pranas Mažylis į Panevėžį atvyko 1918 m. ir dirbo tik pusantrų metų, tačiau per tą laiką įsteigė dvi ligonines, pasižymėjo kaip puikus gydytojas.

Iš:
Knizikevičius P. Gydytojas Pranas Mažylis Panevėžyje // Kraštiečiai.Panevėžio medikai: konferencijos pranešimai 2009 m. lapkr. 13 d. – Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2009, p. 15-17.

GYDYTOJAS ANTANAS DIDŽIULIS – PATOLOGIJOS TYRIMŲ  PRADININKAS  PANEVĖŽYJE  

Antanas Didžiulis gimė Anykščių raj. Griežionėlėse 1883 m. vasario 7 d. Kartu su juo veiklių, visuomeniškai aktyvių tėvų šeimoje augo penkios  seserys, du broliai. A. Didžiulis 1896-1904 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Čia mokėsi ir kiti šeimos vaikai, o motina Liudvika Didžiulienė buvo įsteigusi lietuvių moksleivių pensioną, kuriame gyveno daugelis vėliau garsių Lietuvos visuomenės veikėjų, kaip pavyzdžiui, būsimas prezidentas Antanas Smetona, būsimas ministras ir banko vadovas Juozas Tūbelis. Būdamas 14 metų A. Didžiulis priklausė slaptam moksleivių būreliui.
1897 m. dalyvavo moksleivių maište prieš pravoslavų maldų skaitymą. Dėl to buvo pašalintas iš gimnazijos, bet motinos iniciatyva vėl priimtas. 1904-1905 m. A. Didžiulis studijavo Maskvos (Rusija) universitete istoriją ir filologiją, dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje.
Grįžęs į Lietuvą įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, dalyvavo 1905 metų revoliuciniuose įvykiuose, buvo suimtas, kalintas, už užstatą paleistas, bet netrukus vėl suimtas. 1907 m. kartu su tėvu Stanislovu Didžiuliu ištremtas į Sibirą, tuometinę Jenisiejaus guberniją, Christoroždestvenskio kaimą. Ten tuo metu tremtyje buvo rusų, latvių bolševikų bei kitokių revoliucionierių. Tarp jų 1909 m. bėgdamas iš tremties buvo apsistojęs garsus bolševikas F. Dzeržinskis. Tremtyje vedė, o 1911 m. su žmona pabėgo iš tremties. 1912-1914 m. studijavo mediciną Lenkijoje Krokuvos Jogailos universitete, gyveno Čekijoje, dalyvavo revoliucinėje veikloje.
1918 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti gydytoju Panevėžyje. Čia kartu su Pranu Mažyliu, Vladu Kuzma buvo vieni iš pirmųjų gydytojų, kūrusių sveikatos priežiūrą Panevėžyje. Išvykus P. Mažyliui tapo Panevėžio Apskrities ir Raudonojo Kryžiaus ligoninių vadovu. Antano Didžiulio vadovaujama ligoninė persikėlė į dabartinę vietą, kurioje prieš tai buvo dvaras. Naujoji ligoninė buvo iškilmingai atidaryta 1923 m. gruodžio 16 d. Naujai pastatytame mediniame pastate buvo įrengta operacinė, chirurgijos ir ginekologijos skyriai, ligoninėje buvo 80 lovų. Antanas Didžiulis vadovavo ne tik ligoninei, bet ir ligoninės gimdymo skyriui (nuo 1923 m.). vyriausiu ligoninės gydytoju buvo iki 1930 m. Po to (1930-1941 m.) dirbo praktinį gydytojo darbą, buvo Panevėžio apskrities gydytojas. Nuo 1935 m. buvo Draugijos kovai su tuberkulioze centro valdybos narys, organizavo medicinos parodas, buvo aktyvus visuomenininkas, švetėjas, liaudies universiteto lektorius.
Prasidėjus karui buvo vokiečių valdžios persekiotas, priverstas pasitraukti iš Panevėžio. 1941-1945 m. gyveno Tauragėje, buvo Tauragės apskrities gydytojas. Po karo buvo Panevėžio miesto sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas, 1947-1951 m. buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos narys.
Gydytojas Antanas Didžiulis Panevėžyje vienas iš pirmųjų audinius pradėjo tirti histologiškai. Po karo dirbo, kaip patologas-anatomas. Taip po truputį kūrėsi Panevėžio patologijos tarnyba. Prozektūrai buvo paskirtas atskiras namelis, stovėjęs ligoninės kieme, tarp dabartinio terapinio korpuso ir greitosios pagalbos stoties. Patologijos tarnyboje be gydytojo A. Didžiulio prozektoriumi dirbo felčeris Kazimieras Nasevičius, fragmentiškai ir kiti gydytojai, dirbę ligoninėje. Kuriantis patologijos skyriui pirmosios gyd. A. Didžiulio pagalbininkės buvo laborantės Zina Adomavičienė, vėliau – Aldona Ramanauskienė.
Ligoninės Patologijos skyriaus archyve histologiniai tyrimai pradėti registruoti nuo 1951 m. vasario 20 d. Buvo atliekami tiek gyvų žmonių, tiek mirusiųjų audinių tyrimai. Pirmųjų mėnesių įrašai daryti lotyniškai arba rusiškai, be gydytojo parašų ar su neidentifikuojamais parašais (lyg dviejų asmenų). Pirmasis aiškiai identifikuojamas gyd. A. Didžiulio įrašas matomas 1951 m. rugpjūčio 29 d. Tyrimas pažymėtas 85 numeriu, tirta 23 metų moters iš Pasvalio rajono, Sintautų kaimo, kuriai pašalintas auglys iš kairiosios krūties. Auglys aprašytas kaip vienas šviesios spalvos, kietokos konsistencijos, 1 cm didumo gabalėlis.
Nuo to taiko galima kalbėti apie nepertraukiamą, paremtą dokumentais, kartu su ligonine besiplečiančią patologijos tarnybos veiklą. Tarnyba pamažu išaugo į atskirą savarankišką ligoninės padalinį. Patologinės anatomijos skyrius įkurtas 1953, jo vedėju tapo A. Didžiulis. Po truputį daugėjo histologinių tyrimų, buvo atliekami skubūs intrapooperacinai tyrimai. Pavyzdžiui, 1951 m. atlikti 129 histologiniai tyrimai, o 1955 m. – 826 tyrimai. Dirbdamas patologu, gyd. A. Didžiulis aktyviai bendradarbiavo su kitais Lietuvos patologais, domėjosi savo sritimi, skaitė pranešimus respublikinėse konferencijose. Ypač aktyvus bendradarbiavimas vyko su Kauno klinikų patologais. Būdamas gana garbaus amžiaus (1953 m. jam sukako 70 metų) gyd. A. Didžiulis ne tik dirbo patologu, bet ir neapleido klinikinės veiklos, operavo, pats imdavo biopsinę medžiagą tyrimui.
Ligoninėje gydytojas dirbo iki pat mirties, t.y. 1960 m. kovo 11 d.

Iš:
Baltušnikas D. Gydytojas Antanas Didžiulis – patologijos tyrimų pradininkas Panevėžyje // Ir gydytojai, ir mokytojai: žymios Panevėžio krašto asmenybės. – Panevėžys, 2010, p. 19-22.

GARSUSIS CHIRURGAS PROFESORIUS AKADEMIKAS VLADAS KUZMA 

  Tai Panevėžio krašto žmogus, jaunystėje palikęs pėdsakus ir Panevėžio ligoninės istorijoje. Vėliau išgarsėjo kaip talentingas chirurgas, sugebėjęs operuoti ir beviltiškiausius ligonius, puikus klinicistas, mokslininkas, įdiegęs daug naujovių Lietuvos chirurgijoje, didelis humanistas ir pareigingas bei darbštus žmogus apie kurį sklido, net legendiniai pasakojimai.
Gimė 1892 m. spalio 15 d. netoli Panevėžio esančiame Rėklių kaime ūkininkų Prano ir Magdalenos Balčikonytės Kuzmų šeimoje, kuri susilaukė šešių vaikų: dviejų dukterų ir keturių sūnų. Tačiau 1902 m. kilus epidemijai mirė tėvas ir trys vaikai. Motina liko su trimis vaikais: dvylikos metų Jonu, dešimties – Vladu ir aštuonerių – Antanina. Motina Magdalena, kilusi iš inteligentiškos panevėžiečių Balčikonių šeimos, kiek įmanydama, stengėsi juos išmokslinti. Daugiausia pasiekė Vladas.
Pirmasis jo mokytojas buvo kaimo daraktorius, buvęs 1863 m. sukilimo, kuriame neteko rankos dalyvis Zagorskis. Vėliau mokėsi rusiškoje Panevėžio Mokytojų seminarijos pradžios mokykloje, po to – Panevėžio realinėje gimnazijoje. Gimnazijoje buvo mokoma rusų kalba, bet V. Kuzmai teko laimė 1907-1908 m. fakultatyviai pasimokyti Jono Jablonskio dėstomos lietuvių kalbos. Tuo metu gimnazijoje jau buvo prasidėjęs tautinis sąjūdis, pasirodžiusiais laikraščiais  „Aušrinė“ ir „Ateitis“ domėjosi skirtingų ideologinių pažiūrų mokiniai. Vladas priklausė aušrininkams.  1913 m. baigęs realinę mokyklą, Vladas negalėjo studijuoti medicinos, nes mokykloje nebuvo dėstoma lotynų kalba. Maskvoje eksternu išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, tų pačių metų rudenį pradėjo studijuoti Saratovo universiteto Matematikos fakultete. Po kelių mėnesių, persikėlė studijuoti arčiau namų – į Estijos Dorpato (dabar Tartu) universiteto Matematikos fakultetą, bet netrukus, 1914 m. perėjo į Medicinos fakultetą.
Gyvendamas Dorpate jsijungė į aktyvią lietuvių studentų veiklą. 1916 m. trečiakursis V. Kuzma jau vadovavo Lietuvos studentų draugijai. Vokiečiams žengiant į Rusijos imperijos gilumą, Dorpatą užplūdo pabėgėliai ir Lietuvių studentų draugija, kiek galėdama, stengėsi jiems padėti. Pats sunkiai versdamasis V. Kuzma caro žandarų persekiojamą Julių Janonį ne tik slepė, bet ir rinko aukas jį materialiai paremti. Kurį laiką dirbo mokytoju čia laikinai veikusioje Lietuvių pabėgėlių mokykloje. Gydytojo chirurgo specializacijos pasirinkimui turėjo įtakos universitete dėstęs žymus chirurgas Nikolajus Burdenka. Vokiečiams užėmus Dorpatą, studijos nutrūko ir po  keturių kursų V.Kuzma grįžo į Lietuvą.
Čia jis apsigyveno Panevėžyje Ramygalos g. giminaitės Sofijos Balčikonytės-Gečiauskienės namuose. Ligoninėje labai trūko gydytojų, todėl Pranas Mažylis jį, nors dar ir neturintį gydytojo diplomo, priėmė dirbti kartu. 1918 m. P. Mažylio įsteigtoje Panevėžio ligoninėje ir 1919 m. jo pastangomis suorganizuotoje Panevėžio Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvo labai daug darbo. Keičiantis miesto valdžiai, buvo ir politinių nesusipratimų. Šie du gydytojai, kaip buvę miesto Tarybos nariai socialdemokratai, patyrė karo lauko teismą, jiems grėsė sušaudymas. Tačiau prašant miesto visuomenei ir V. Kuzmos gimnazijos laikų pažįstamam Lietuvos kariuomenės Panevėžio bataliono karininkui Juozui Urbšiui, abu medikai palikti toliau dirbti ligoninėje. Siautė infekcinių ligų epidemijos. Užsikrėtęs V. Kuzma sunkiai persirgo dėmėtąja šiltine.
1920 m. V. Kuzma persikėlė į  Kauną. Dirbo ligoninėje ir Aukštuosiuose kursuose lankė medicinos paskaitas. 1922 m. įkūrus Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą, išrinktas Operacinės chirurgijos katedros asistentu. Dirbdamas,1923 m. išlaikė valstybinius Universiteto baigimo egzaminus. Gavęs Rokfelerio stipendiją, žinias gilino Vienos klinikose, kur ypač domėjosi audinių ir organų persodinimu. 1923 m. pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, propagavo kraujo konservavimą. 1932 m. savarankiškai, be vadovo, remdamasis savo penkerių metų įtempto darbo patirtimi, parašė ir apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.

Tyrė tulžies puslės ir takų akmenligę, operacinį jos gydymą. Sukūrė originalų skrandžio operavimo būdą. Nagrinėjo traumatologijos, ortopedijos, kaulų tuberkuliozės,onkologijos ir kt. klausimus. Domėdamasis užsienio chirurgų pasiekimais dalyvavo tarptautinėse konferencijose, pasitarimuose daugelyje Europos valstybių: Austrijoje, Vengrijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Graikijoje. Ten jis ne tik klausėsi kitų, bet ir pats skaitė mokslinius pranešimus, aplankė daug klinikų ir mokėsi, mokėsi.
1924 m. gydytojas susituokė su kartu dirbančia, turinčia bajoriškas šaknis medicinos sesele Elena Taraškevičiūte. Šeimoje augo dvi dukterys, kurios taip pat tapo medikėmis: Liuda – gydytoja chirurge, Vida – farmacininke. Gydytojas atrodė nepailstantis, dirbo daug ir nuoširdžiai. Savo draugui gyd. P. Mažyliui rašė: „Turiu dirbti kaip mašina, laikrodžio mechanizmo sukama. Ir tas mane moraliai visai patenkina, kad vien tik darbą, darbą ir darbą matau“. Dirbo chirurgu kiinikose, skaitė paskaitas universitete, rašė mokslinius straipsnius. Netrukus tapo populiariausiu Lietuvos gydytoju.
Pas jį vykdavo pacientai iš visos šalies, sergantys įvairiomis ligomis. Visiems jis suteikdavo pagalbą, patardavo. Dirbo labai intensyviai. Akademikas P. Mažylis rašė: „V. Kuzma apie 15-16 val. grįždavo iš ligoninės namo ir, skubiai papietavęs, priiminėdavo belaukiančius pacientus. Jų būdavo 20-30 kasdien. Darbas užtrukdavo iki 21 vai. Tik po vakarienės pradėdavo mokslinį darbą“. Yra operavęs apie 20 000 ligonių, daugeliui jų išgelbėdamas gyvybę. Neturtingus gydė nemokamai. Kiekvieną mėnesį dalį savo uždarbio skirdavo neturtingiems studentams remti. Labai kruopščiai ruošdavosi paskaitoms, kurios buvo originalios, paremtos praktika. „Medicinoje“ ir kituose moksliniuose žurnaluose išspausdino apie 60 straipsnių. Pacientams didžiulį įspūdį palikdavo ypatingas kontaktas su gydytoju, jo nepaprastai įdėmus žvilgsnis, jo sukauptas dėmesys ir pokalbis su ligoniu išaiškinimas ligoniui iki smulkmenų, kas reikalinga pasveikimui ir dažniausiai liga būdavo nugalėta. Tai kėlė didelį pasitikėjimą gydytoju, jo žiniomis, jo greita diagnostine orientacija, jo intuicija. Kaip operuojantis chirurgas, kolegų nuomone, buvo pasiekęs geriausių Vakarų Europos chirurgų lygį: operavo labai greitai, vienodai abiejomis rankomis, labai gerai susiorientuodamas ištikus netikėtoms situacijoms. Operavo ir kitų jau atsisakytus operuoti ligonius ir kartais sėkmingai. Dėkingi pacientai siuntė gydytojui padėkos laiškus.
Vytauto Didžiojo universitete Vladui Kuzmai 1933 m. buvo suteikti docento,1939 m. – profesoriaus vardas. 1941 m. įsteigus Lietuvos mokslų akademiją, jis tapo vienu iš pirmųjų akademikų. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, okupacinių prievartų ir antihumanistinių represijų laikotarpis profesoriui suteikė daug pergyvenimų. 1940 m. nacionalizuotas ir nelengvai pasistatytas namas su ligonine. Sušlubavo, atrodė, taip ištikimai jam tarnavusi sveikata.
Nors ir kiek sumažinus darbo krūvį,1942 m. birželio 8 d. ligoninėje, vizituodamas ligonius, profesorius blogai pasijuto ir staiga mirė. Mylimą ir gerbiamą gydytoją į kapus lydėjo tūkstančiai žmonių. Kauniečių prisiminimu, žmonių gausa priminė Dariaus ir Girėno laidotuves. Palaidotas Kauno kapinėse miesto centre, pažymint kapavietę ąžuoliniu koplytstulpiu. Apie 1949 m. naikinant šias kapines, įžymiojo chirurgo palaikai perkelti amžinam poilsiui į Kauno Petrašiūnų kapines, kur V. Kuzmos kapą uždengė architekto Alfonso Keturkos projektuotas antkapis.
Liko daug nebaigtų darbų, pradėtas rašyti bendrosios chirurgijos vadovėlio rankraštis. Po jo mirties išleistoje knygoje „Skausmas ir skausmo malšinimo priemonės“ (1948 m.) išspausdintas pirmas V Kuzmos parašyto vadovėlio skyrius ir Vlado Lašo bei Prano Mažylio straipsniai apie Vladą Kuzmą.

V. Kuzmos atminimui klinikoje, kur jis dirbo, buvo sukurtas bareljefas, o vėliau skulptorius Vladas Žuklys sukūrė išraiškingą chirurgo biustą. V. Kuzmos 110-ųjų gimimo metinių proga prie jo namo Poškos g. 14.
Atidengta memorialinė lentą su bareljefu, kurios autorius skulptorius Stasys Žirgulis  Įžymųjį gydytoją savo kūryboje įamžino ir gerai jį žinoję Panevėžio krašto menininkai: šeimos draugas Juozas Zikaras ir brolio Jono anūkas Stanislovas Kuzma.
Panevėžio krašto žmonės gerbia šio įžymaus gydytojo atminimą, prisimena jo – mediko – pirmuosius žingsnius šiame mieste. Vieta, kur jis gyveno dirbdamas Panevėžyje, Ramygalos g. 41 a. savo pusseserės Sofijos Balčikonytės-Gečiauskienės namuose, 1998 m. pažymėta atminimo ženklu (autorius Vidas Žigas). 2004 m. birželio 26 d. Vlado Kuzmos tėviškėje Rėklių kaime  atidengtas memorialinis akmuo (skulptorius  Alfridas Pajuodis).

Iš:
Knizikevičienė L. Garsusis chirurgas profesorius akademikas Vladas Kuzma // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 78-85.

   JUOZAS VILEIŠIS – GYDYTOJAS, PATRIOTAS, TREMTINYS

1941 m. birželio 14-ąją Sovietų valdžiai visoje Lietuvoje pradėjus masinius gyventojų trėmimus, tėvynę palikti buvo priverstas ir Panevėžio miesto gydytojo pareigas ėjęs Juozas Vileišis su šeima.
Tai garsios Pasvalio krašto Vileišių giminės, kurioje buvo ir knygnešių, ir Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, ir mokslo, politikos bei visuomenės veikėjų, trečios kartos atstovas.
Juozas Vileišis gimė 1895 m. rugpjūčio 25 d. ūkininkų Kazimiero ir Rozalijos Vileišių šeimoje Medinių kaime (Pasvalio vlsč., Biržų apskr.), toje pačioje sodyboje, iš kurios išėjo ir žymūs jo giminės, lietuvių tautinio atgimimo veikėjai – inžinierius Petras Vileišis (1851-1926), gydytojas Antanas Vileišis (1856-1919), advokatas Jonas Vileišis (1872-1942).
Juozas Vileišis buvo vyriausias šeimoje. Po jo gimė dar trys vaikai – Jonas, Agota ir Vincas. Beje, Jono dukra gydytoja Aldona Vileišytė -Jašinskienė (1942-1999), baigusi Kauno medicinos institutą, visą savo gyvenimą dirbo tik Panevėžyje, vadovavo Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriui, dėstė Medicinos mokykloje.
Vileišių šeima laikėsi tradicijos leisti vaikus mokytis. Todėl ir Juozas, dėdės Antano remiamas, ketverius metus mokėsi Vilniuje: iš pradžių amatų mokykloje, vėliau – berniukų gimnazijoje. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su kitais mokiniais jis pasitraukė į Voronežą ir ten, 1916 m. baigęs Martyno Yčo berniukų gimnaziją, pasirinko medicinos studijas Charkovo universitete, kur 1918 m. baigė du kursus.
Būdamas šios aukštosios įstaigos studentas, Juozas Vileišis tapo aktyviu lietuvių pabėgėlių ir tremtinių tautinio judėjimo dalyviu ir buvo išrinktas į Lietuvių studentų draugijos „Vytis“ valdybą. Vis labiau sklindant mintims apie mūsų šalies Nepriklausomybę, 1917 m. Charkovo lietuvių susirinkime, kuriame dalyvavo per 150 žmonių, buvo įkurta Lietuvių tautos taryba. Jos pirmininku išrinktas Juozas Vileišis. Svarbiausias jų veiklos tikslas – padėti pabėgėliams sugrįžti į Lietuvą. Tačiau 1918 m., pablogėjus sveikatai (susirgo dėmėtąja šiltine ir plaučių tuberkulioze), Juozas Vileišis studijas nutraukė. 1919 m., bolševikams užėmus Charkovą, šis pasvališkis dirbo armijos gydytojo padėjėju, o 1920 m. tapo Maskvoje buvusios Lietuvos pasiuntinybės antruoju sekretoriumi.
1921 m. pradžioje jis sugrįžo į Lietuvą ir tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje – buvo paskirtas Ypatingojo skyriaus Taikos sutarčiai su Rusija sekretoriumi. 1921 m. pabaigoje Kaune susikūrė Komitetas lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuviams remti, į kurį greta Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Vaclovo Biržiškos ir kitų inteligentų išrinktas ir Juozas Vileišis.
1922 m. jis iš diplomatinės tarnybos pasitraukė, nes nusprendė tęsti studijas Lietuvos universiteto Medicinos fakultete. Čia pasimokė vienerius metus. Dėl materialinių sunkumų nutarė tapti Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos stipendininkas.
Tuomet, baigus universitetą ir turint diplomą, už gautą stipendiją reikėdavo atitarnauti karo medicinos tarnyboje. Studijuodamas universitete, 1923-1924 m. m. Karo akademijoje jis išklausė ir rikiuotės kursą.
Studentą Juozą Vileišį visuomeninė veikla traukė ir Lietuvoje. 1923 m. jis buvo išrinktas Studentų tautininkų korporacijos „Neo- Lithuania“ valdybos nariu ir tapo vicepirmininku, jis dalyvavo ir prie šios organizacijos 1927 m. steigiant Moksleivių tautininkų draugovę „Jaunoji Lietuva“ bei visoje šalyje skatino jų veiklą.
1925 m., baigiant Lietuvos universitetą, kai jau turėjo medicinos kandidato liudijimą ir buvo likę tik išlaikyti baigiamuosius egzaminus, Krašto apsaugos ministras jį paskyrė tarnauti jaunesniuoju sanitarijos karininku į Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ąjį pėstininkų pulką, o 1926 m. – gydytoju į Krašto apsaugos ministerijai priklausiusią aviacijos ambulatoriją. Tais pačiais metais jam suteiktas karo medicinos leitenanto laipsnis. Dėl tarnybos kariuomenėje nusitęsė studijos universitete. Tad baigiamuosius egzaminus išlaikė ir medicinos gydytojo diplomą jis gavo tik 1928 m.
Tais pačiais metais Prezidento Antano Smetonos dekretu „Dėl Lietuvos kariuomenės karininkų pakėlimo į aukštesnį laipsnį“ Juozui Vileišiui suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Be to, turėdamas diplomą, gavo leidimą verstis mediko praktika Lietuvoje, todėl 1929 m., Prezidentui leidus, atsisakė atsakingų pareigų kariuomenėje ir tapo sanitarijos karininkų atsarginiu.
Tikrąjį gydytojo darbą Juozas Vileišis pradėjo Panevėžyje. Šis miestas jam buvo kiek žinomas: į jį ne kartą iš Kauno buvo atvykęs su tarnybos užduotimis. 1928 m. rugsėjo – spalio ir 1929 m. sausio mėn. čia jis dirbo naujokų į kariuomenę Priėmimo komisijoje. Antra, netoli nuo Panevėžio yra ir gimtasis Medinių kaimas, kuriame gyveno jo artimieji…

Vėliau pats gydytojas sakė, kad gyventi Panevėžyje jį paskatino ir mintis apie galimybę rašyti disertaciją daktaro laipsniui gauti, kadangi šiame mieste veikė viena geriausių apskrities ligoninių, kur dirbo 12 gydytojų specialistų. Taigi moksliniam darbui reikalingos medžiagos čia jam būtų netrūkę. Panevėžyje Juozas Vileišis pradėjo eiti miesto gydytojo pareigas, taip pat įsidarbino ką tik Savivaldybės įkurtoje ambulatorijoje (Kranto g.), kuri turėjo teikti pagalbą miesto varguomenei. Be gydymo paslaugų, čia buvo atliekami įvairūs tyrimai, skiepijama. Kaip vedėjas, Gydytojas Vileišis nemažai dirbo ir šią įstaigą įrengiant. Be to, jo rūpesčiu Savivaldybė nupirko antrąjį greitosios pagalbos automobilį.
Juozas Vileišis dalinai kuravo visas sveikatos priežiūros įstaigas ir privačia praktika besivertusius gydytojus. Taip pat jis privalėjo kontroliuoti maisto produktų gamybos įmonių, fabrikų ir parduotuvių būklę, kovoti su produktų kokybės (ypač pieno) falsifikavimo atvejais, imtis prevencijos priemonių kovojant su epidemijomis ir vykdyti sanitarijos profilaktiką. Miesto gydytojui priklausė prižiūrėti ir visas pradžios mokyklas. Kartu su gydytoja Ona Domaševičiūte-Ronkiene ir felčeriu Jonu Pankevičiumi Juozas Vileišis rūpinosi ir pradinėse mokyklose besimokiusiųjų sveikata. Juozo Vileišio vadovaujama Sanitarijos komisija dirbo tikrai aktyviai: mieste buvo rūpestingai sekama, ar laikomasi švaros ir tvarkos. Be to, Juozo Vileišio kelerius metus vadovaujamos Sanitarijos komisijos iniciatyva Savivaldybė patvirtino ir išleido „Privalomuosius įsakymus“ dėl pirčių priežiūros, gatvių valymo, pieninių tvarkos ir pieno gaminių kokybės, kepyklų ir jų gaminių parduotuvių, gyvulių laikymo ir kt.
Nuo 1929 m. rugsėjo mėn. pusę metų Juozas Vileišis dirbo neetatiniu gydytoju ir Panevėžio apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje. Tuo metu kaip tik buvo baigiami statyti erdvūs nauji ligoninės rūmai. Spaudoje gydytojas Vileišis tokia ligonine džiaugėsi ir pasiūlė, kad joje naktimis galėtų pabudėti ateitininkai, eucharistininkai ir kitų katalikiškų organizacijų nariai, kadangi iš pradžių trūko personalo.
Panevėžyje veikė Liaudies universitetas. Jame Juozas Vileišis medicinos temomis skaitė paskaitas. 1934 m. buvo įkurta kultūros švietimo draugija „Panevėžio inteligentų visuomeninis klubas“. Jai vadovavo seniūnų taryba, kuriai priklausė mieste gerai žinomi inteligentai: inžinierius Juozas Barisas, pedagogas Jurgis Elisonas, ekonomistas Antanas Kubilius, notaras Algirdas Moigis, inžinierius Vladimiras Snarskis, verslininkas Pranas Vanagas ir gydytojas Juozas Vileišis.
Tuo metu aktualiais medicinos ir higienos klausimais spaudoje pasirodė ir jo straipsnių: „Pirmoji pagalba nelaimingais atsitikimais ir ligose“, „Apie lisnikus“ (askarides), „Tymai“ ir kt. Juozas Vileišis aktyviai dalyvavo ir draugijų veikloje. 1931 m. kartu su gydytoju Andriumi Domaševičiumi Panevėžio miesto ir apskrities medikams jis atstovavo V-ajame Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavime.
Juozo Vileišio iniciatyva 1934 m. sausio mėn. „Kovos su tuberkulioze draugija“ tris dienas Šaulių salėje rodė filmą „Tuberkuliozė arba džiova ir tavo kūdikis“. Jį pamatė per 8 200 panevėžiečių. Jiems vertingų paaiškinimų ir komentarų pateikė gydytojai Juozas Vileišis, Antanas Didžiulis, Aleksandras Babianskis ir Chaimas B. Aizinbudas.
Eidamas Panevėžio miesto gydytojo pareigas, nuo pat 1929 m. Juozas Vileišis vertėsi ir privačia ausų, nosies ir gerklės gydytojo praktika. Todėl 1932, 1938 ir 1939 m. tobulinosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje.
Nuo 1931 m. šis aktyvus gydytojas visuomenininkas buvo renkamas Panevėžio miesto tarybos nariu. Taip pat jis priklausė ir komitetui, kuris rūpinosi, kad mūsų mieste iškiltų Nepriklausomybės paminklas, stengėsi, kad paminklas būtų pastatytas ir ant kun. Julijono Lindės-Dobilo kapo. Be to, buvo Tautininkų ir Šaulių sąjungų narys.
Panevėžyje prasidėjo ir paties gydytojo Vileišio šeimos biografija. 1931 m. jis vedė. Greitai Panevėžyje gyvenusių Juozo ir Aldonos Vileišių šeimoje gimė vaikai – Danutė (1932 m.) ir Algimantas (1936 m.). Beje, 1934-aisiais šeima persikėlė į Povilo Puzino gatvėje pasistatytą namą. Atėję mūsų šaliai lemtingi 1940-ieji daug ką pakeitė ir šios šeimos gyvenime. Sovietams okupavus Lietuvą, gydytojas Juozas Vileišis dirbo Panevėžio Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoju ir miesto poliklinikos gydytoju. 1941 m.kovo 11 d. tuometė valdžia nacionalizavo jų namą, o birželio 14-osios naktį enkavedistai pranešė, kad ši šeima ištremiama. Pats gydytojas Geležinkelio stotyje nuo šeimos buvo atskirtas ir kaip politinis kalinys išvežtas į nuo caro laikų pagarsėjusį Rešotų lagerį (Krasnojarsko sr.). Čia jis sunkiai susirgo sąnarių inkstų uždegimu. Paradoksas – jį gydė tame pat lageryje kalėję trys Charkovo universiteto profesoriai, kurių paskaitų studijų metais jis klausė.
1942 m. Juozas Vileišis perkeltas į Kansko miesto kalėjimą. Kartu su čia kalintu prezidentu Aleksandru Stulginskiu ir kitais tarpukario Lietuvos valdininkais Juozas Vileišis pateko į grupinę bylą, kur kaltinamiesiems, kaip buržuaziniams nacionalistams, paskirta mirties bausmė. Tačiau nežinia kodėl tą delsta įvykdyti. 1952 m. prezidentas Stulginskis ir kiti kaltinamieji nuteisti 25 metus kalėti. Stalinui mirus, 1954 m. jie paleisti.
Juozo Vileišio likimas susiklostė kiek kitaip. Šis medikas buvo perkeltas į Nižnij Amursko lagerį (Komsomolsko prie Amūro r.) ir dirbo tiesiant geležinkelį. Čia, kaip prisimena giminės, jis išgydė savo viršininko vaiką. Atsidėkodamas viršininkas ėmėsi iniciatyvos, kad byla būtų peržiūrėta. Ir tai įvyko – 1946 m. Juozą Vileišį iš kalėjimo paleido. Nors Juozas Vileišis daug kartų rašė prašymus leisti sugrįžti į tėvynę, tačiau tik 1962 m. pagaliau gavo žinią, kad gali apsigyventi „Lietuvos TSR teritorijoje išskyrus respublikinio pavaldumo miestus“. Bet į ją šeima sugrįžo tik 1965 m., kai gydytojas sulaukė 70 metų ir užtarnautos pensijos. Visi apsigyveno Marijampolėje kooperatiniame bute. Darbštusis gydytojas ir čia stengėsi būti naudingas, tad dirbo poliklinikoje, o vėliau buvo pakviestas būti Marijampolės maisto pramonės automatų gamyklos Medicinos punkto vedėju. Tas pareigas jis ėjo iki mirties 1971 m. gruodžio 2 d. Palaidotas Romainių kapinėse (Kaunas).
Tik 1989 m. žmonai Aldonai atkakliai reikalaujant, gauta pažyma, kad Juozas Vileišis nepadarė jokių nusikaltimų ir todėl reabilituotas. Taigi matome, kad šio gydytojo gyvenimo kelias yra dar vienas akivaizdus paliudijimas, kaip sovietų saugumo pareigūnai stengėsi sunaikinti žmones, kūrusius Nepriklausomą Lietuvą.

Iš:
Knizikevičienė L. Juozas Vileišis – patriotas, tremtinys, gydytojas // Jie gydė ir mokė: žymūs Panevėžio medikai. – Panevėžys, 2014, p. 117-125.

PAMINKLĄ GELBĖJĘS GYDYTOJAS JONAS STATKEVIČIUS

Jonas Statkevičius buvo pirmasis profesionalus ausų-nosies-gerklės specialistas Panevėžio apskrities ligoninėje, pirmasis 1933 m. įkurto ausų-nosies-gerklės skyriaus vedėjas.
Tai Panevėžio krašto žmogus. Gimė 1897 m. gruodžio 7 d.  Ramygalos valsčiuje Papiškių kaime. Jo tėvas grįžo iš Amerikos užsidirbęs pinigų ir paklausęs kaimo patarėjų, nepirko daugiau žemės, o nutarė leisti vaikus į mokslus, kad jie vėliau aprūpintų senatvėje. Spalio mėnesį Jonuką, baigusį ganyti, vežė pas gydytoją, o šis nustatė vaikui padidėjusius adenoidus, išaiškino, kad jie trukdys mokytis, todėl reikia operuoti. Taip dešimties metų busimajam šios srities specialistui buvo pašalinti adenoidai – tikriausiai tai paskatino vaiką susidomėti medicina. Jo norui studijuoti mediciną labai nepritarė tėvai ir griežtai atsisakė remti šias studijas. Tačiau Jonukas atkakliai siekė savo tikslo ir grįžo įgijęs diplomą. Studijuodamas jis uždarbiavo mokydamas jaunesnius.
Paskutinius trejus studijų metus gavo Krašto apsaugos ministerijos stipendiją ir už tai, 1929 m. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, turėjo atitarnauti trejus metus kariuomenėje kaip laisvai samdomas gydytojas karininkas. Vėliau jam suteiktas karinis laipsnis kapitonas.
1931-1933 m. dirbo ausų-nosies-gerklės gydytoju Kauno klinikose ir tobulinosi garsiose Berlyno, Prahos bei Vienos gydymo įstaigose. 1933 m. spalio 1 d. priimtas į Panevėžio ligoninę vadovauti naujai įsteigtam ausų-nosies-gerklės ligų skyriui. Be to, gydytojas dirbo savo privačiame ausų-nosies-gerklės ligų kabinete (Vasario 16-osios g. 3). Jonas Statkevičius priklausė Panevėžio gydytojų draugijai, buvo išrinktas jos valdybos nariu, įstojo ir į Panevėžio apygardos lietuvių gydytojų draugiją. Vokiečių okupacijos metais Jonas Statkevičius toliau vadovavo ausų-nosies-gerklės skyriaus darbui ligoninėje ir priiminėjo sergančiuosius savo privačiame kabinete.
Antros sovietų okupacijos pradžioje ligoninėje labai trūko gydytojų, todėl 1944-1945 m. gydytojas Jonas Statkevičius ne tik vadovavo savo skyriui, bet ir dirbo Chirurgijos skyriaus vedėju. 1945 m. buvo paskirtas Gydymo konsultacinės komisijos pirmininku.
1946 m. gydytojas Jonas Statkevičius vadovavo ausų-nosies-gerklės skyriui ir poliklinikai, vėliau dirbo tik savo besiplečiančio skyriaus vedėju. 1954 m. tobulinosi Maskvoje. Po to pradėjo operuoti ausis, atkurti kiaušą. 1956 m. Vajačiko metodu atliko jau šimtąją operaciją. Tais metais gydytojas Jonas Statkevičius minėjo savo darbo 30-metį. 1958 m. rugsėjo 28 d. buvo įformintas ausų-akių skyriaus vedėju, o nuo 1966 m. rugsėjo 1 d. – ausų-nosies-gerklės skyriaus vedėju. Šias pareigas ėjo iki mirties. Gydytojui buvo svarbus ir kokybiškos vidurinio medicinos personalo pamainos rengimas, todėl jis dirbo ir dėstytoju Panevėžio medicinos mokytoje.
Už puikų pasiaukojamą darbą gydytojas nusipelnė administracijos padėkų ir apdovanojimų. Tačiau jam atrodė, kad gyvenime galėjo nuveikti ir dar daugiau. Po karo du gydytojai iš Panevėžio – Mykolas Marcinkevičius ir Jonas Statkevičius – buvo pakviesti dėstyti j Vilniaus universitetą. M. Marcinkevičius persikėlė į Vilnių, tapo profesoriumi, o J. Statkevičius pasiliko Panevėžyje motyvuodamas tuo, kad visa giminė – broliai, dėdės, tetos – gyveno netoli) Panevėžio ir sunkiais pokario laikais visiems kartu bus lengviau išgyventi.
Jonui Statkevičiui dalyvaujant, po karo nuo sunaikinimo buvo išgelbėtas paminklas, sukurtas 1941 m. birželio 26 d. bolševikų nužudytiems gydytojams Stanislovui Mačiuliui, Juozui Žemguliui ir Antanui Gudoniui. Paminklo autorius – skulptorius Bernardas Bučas. Darbuotojams nutarus, 1943 m. paminklas buvo pastatytas ties centriniu įėjimu į ligoninę. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai paminklui ten stovėti pasidarė nesaugu, jis galėjo būti sunaikintas. Vieną naktį paminklas dingo. O tą naktį, savo budėjimo metu, gydytojas J. Statkevičius, pasitelkęs ligoninės ūkvedį ir dar vieną patikimą asmenį, gėlyne šalia paminklo iškasė gilią duobę ir ten paminklą „palaidojo“ iki geresnių laikų. Vėliau, kaip prisimena duktė Birutė Statkevičiūtė-Sa- baliauskienė, gydytojas tris kartus buvo kviečiamas į sovietų saugumo įstaigą ir apklausiamas dėl paminklo dingimo. Tačiau jis teigė, kad tuo metu dirbo ir nieko nematė. Paslapties neatskleidė ir kiti žinoję žmonės. Taip ir liko paminklas gulėti žemėje iki Atgimimo laikų. 1988 m. jis buvo iškilmingai atkastas, restauruotas ir vėl sugrąžintas į savo vietą.
Apie gydytoją J.Statkevičių, buvusį ir likusį savo šalies patriotu, liudija ir žurnalisto rašytojo Raimundo Narečionio straipsnis „Ištikimybė“ (Panevėžio tiesa, 1989 m. gegužės 20 d.). Aprašyta, kaip jį, už antisovietinį judėjimą persekiojamą, gyvenantį svetima pavarde ir sergantį sunkiu ausies kauto ir jau prasidėjusiu smegenų uždegimu nepažįstamą jaunuolį, gydytojas savo namuose priėmė, apžiūrėjo ir išklausęs jo istoriją, parašė žinomam Kauno klinikų profesoriui Stasiui Žilinskui laišką, kad šis suteiktų ligoniui reikalingą medicininę pagalbą. Susirgimas labai sunkus, išgydyti buvo galima tik Kaune. Profesorius operavo du kartus, gydė pusę metų ir žmogus už tai, kad jis liko gyvas, pirmiausia dėkingas gydytojui Jonui Statkevičiui, kuris tais okupacijos metais juo patikėjo ir) būdamas ištikimas gydytojo priesaikai, rizikuodamas jį gelbėjo.Taip ištikimas Panevėžiui gydytojas Jonas Statkevičius pasiaukodamas dirbo ligoninėje iki paskutinės gyvenimo dienos. Net ėmus trikti širdies veikiai ir įstačius širdies stimuliatorių darbavosi dar metus. Tačiau, galutinai pavargus širdžiai, 1969 m. balandžio 4 d. Jonas Statkevičius mirė. Amžino poilsio atgulė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, netoli buvusio kolegos Stanislovo Mačiulio, kurio gyvenimas taip tragiškai baigėsi pirmosios sovietų okupacijos pabaigoje.

Iš:
Statkevičius K. Paminklą gelbėjęs gydytojas Jonas Statkevičius // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 143-148.

           PROFESORIUS IR MOKSLININKAS JONAS LELIS

Jonas Lelis gimė 1914 m. liepos 5 d. Skaistgirių kaime Panevėžio rajone. Jis buvo devintas vaikas iš vienuolikos užaugintų ūkininko Igno ir Anelės Stasiūnaitės Lelių šeimoje. Baigęs Skaistgiriuose pradžios mokyklą,1925-1933 m. mokėsi Panevėžio berniukų (dabar Juozo Balčikonio) gimnazijoje. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 

 

 

 

 

Studijuodamas VDU, buvo aktyvus studentų medikų korporacijos narys, o 1991 m. dalyvavo atkuriant šią korporaciją Kauno medicinos akademijoje. Dirbo gydytoju Šakiuose, Panevėžyje, Akmenėje.  Antrojo pasaulinio karo metu valdant vokiečiams nuo mobilizacijos slapstėsi tėviškėje, Pušalote.

1944 m. buvo generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamos Lietuvos vietinės rinktinės gydytojas. Rinktinę išformavus, vokiečių buvo kalintas Kaune.
Po karo gydytojo praktiką tęsė Ylakių miestelyje, Skuodo rajone, tačiau netrukus išvyko į Vilnių.

 

 

1946-1948 metais dirbo moksliniu bendradarbiu dermatologijos ir venerologijos institute, 1948-1958 metais – instituto direktoriumi. Kartu buvo ir Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis inspektorius kovai su odos ir veneros ligomis. Valdžiai uždarius dermatovenerologijos institutą, J. Lelis perėjo į Vilniaus universitetą, kur dirbo nuo 1958 iki 1994 metų. Universitete paskaitas jis skaitė jau nuo 1948 metų.
1950 m. J. Lelis apgynė medicinos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. 1959 m. jam suteiktas docento vardas, o 1966 m. tapo profesoriumi. Vilniaus universitete studentai labai mėgo jo paskaitas, kuriose buvo demonstruojami ligoniai, pasakojamos apsikrėtimo istorijos. Didžiausią įspūdį jiems darė profesoriaus asmenybė. Nors J. Lelis dirbo tuo metu, kai dermatologija dar nebuvo tapusi prestižine medicinos sritimi Lietuvoje, jo darbai sulaukė pripažinimo pasaulio mokslininkų bendruomenėje.
Prof. J. Lelis – ilgametis Lietuvos dermatologų mokslinės draugijos pirmininkas. Jis paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, parašė mokslo ir švietėjiškų knygų. Svarbūs jo darbai apie raudonąją vilkligę. 1962 m. jis pirmasis Tarybų Sąjungoje įrodė, kad raudmė yra vangios eigos sisteminė raudonoji vilkligė.
1963 m. apgynė medicinos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją apie raudonosios vilkligės kliniką, patogenezę ir gydymą. 1965 m. išleido knygą Raudonoji vilkligė, 1970 m. išverstą ir į rusų kalbą. Tarptautinė dermatologų bendruomenė pavadino Lelio sindromu. Šis sindromas cituojamas ir įtrauktas į enciklopedijas bei chrestomatijas užsienyje, į pasaulinį paveldimų ligų sąrašą bei į dermatologinių sindromų žodyną, išleistą 2006 metais. Lelio sindromas išsamiai aprašytas jo knygoje „Paveldimos dermatozės  sindromai“ (1981 m.). Leidinys skirtas ne tik dermatologams, bet ir pediatrams, neuropatologams bei kitų sričių specialistams.
Pasak prof. Lelio, bet kurios specialybės gydytojas turi mokėti odoje surasti siūlo galą, jei nori išvynioti kamuolį, tai yra išsiaiškinti sudėtingą sindromą. Autorius rašo, kad sergantieji paveldimomis ligomis kartais vadinami likimo ligoniais. Jie laukia iš gydytojo ypatingo dėmesio, jautrumo, šilumos, o labiausiai – kvalifikuotos pagalbos.
Profesorius J. Lelis dar parašė plačiam skaitytojų ratui skirtą knygą „Odos priežiūra ir gydomoji kosmetika“(1959,1961), apybraižą apie sifilio sukėlėjo atradėją mikrobiologą, pasaulinio masto mokslininką, Rytų Prūsijos lietuvį Fricą Richardą Šaudinį „Blyškiosios pabaisos atradėjas F.R.Šiaudinis“ (1971). Lelis ir vadovėlio „Odos ir venerinės ligos“ (1985) rengėjas, ir vienas iš autorių. Atgavus nepriklausomybę parašė knygas: „Žodynininkas Antanas Lalis“ (1995), „Tragiškos ir komiškos miniatiūros arba okupacijų meto gydytojo užrašai“ (1998). 2002 m. pasirodė prof. J. Lelio trisdešimt metų su pertraukomis rengtas lotynų – lietuvių kalbų bendrybių žodynas. 
2003 m. profesorius išleido atsiminimų knygą „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ apie prieškario Lietuvos žymius žmones: rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą, skulptorių Juozą Zikarą, operos solistą Kiprą Petrauską,
Už nuopelnus profesorius Jonas Lelis 1974 m. tapo Valstybinės premijos laureatu, 1979 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 2002 m. įteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis. Profesorius ir žmona Veronika Janonytė-Lelienė užaugino dvi dukras – architektę Giedrę Jonušienę ir dailininkę grafikę Rūtą Paškauskienę. Duktė Rūta prisimena tėvelį buvus labai humanišką, mėgusį muziką, gamtą, gyvulėlius. Laisvalaikiu mėgo groti pianinu.
Dirbdamas Panevėžyje ypač draugavo su kolega Antanu Gudoniu, kurio žūtis kartu su kitais medikais nuo enkavedistų rankos 1941 m. birželio 26 d. jį labai paveikė ir paskatino išvykti iš Panevėžio. Profesorius rašė, galima sakyti, iki mirties. Jonas Lelis mirė 2011 m. gruodžio 11 d., eidamas devyniasdešimt aštuntuosius metus, o 2012 m. išleista dar viena jo autobiografinių atsiminimų knyga.

Iš:
Žalys L. Profesorius Jonas Lelis – polinkis į mokslininkus nuo vaikystės // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 92-97.
Špokevičius S. Iškilieji lietuviai Fricas Šaudinis ir Jonas Lelis: pasaulinės reikšmės medicinos atradėjai. – Klaipėda:Eglė, 2014, p. 133-141.

MEDICINOS MOKSLŲ DAKTARAS JONAS DIKTANAS

Jonas Diktanas gimė 1923 m. kovo 20 d. Šiaulių apskrityje Nutaučių kaime valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiauliuose. Baigęs vidurinę mokyklą 1945 m. įstojo į Kauno valstybinį medicinos institutą. Jį baigė 1952 metais.Nuo 1952 m. Respublikinė Panevėžio ligoninė tapo pirmąja ir paskutine gydytojo J.Diktano darbo vieta. Čia jis išdirbo trisdešimt ketverius metus: pradžioje apylinkės terapeutu, vėliau vyriausiojo gydytojo pavaduotoju gydymo reikalams, o nuo 1955 m. – Terapinio skyriaus vedėju, tuo metu vienintelio tokio skyriaus ligoninėje.
Dirbdamas praktinį terapeuto darbą, gydytojas J. Diktanas ypač domėjosi kardiologija, plaučių, endokrininės sistemos ligomis, daug prisidėjo organizuojant radioizotopų laboratoriją, funkcinės diagnostikos kabinetą. Daug laiko jis skyrė medicininių naujovių studijavimui, ypač skelbiamų užsienyje. Tam prireikė išmokti vokiečių ir anglų kalbas.
1960 m. įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą (1960-1964) ir paruošė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Skydliaukės aktyvumo pakitimai sergantiems ateroskleroze su stenokardiniu sindromu ir be jo“, kurią apgynė 1965 metais.
Gydytojas Diktanas nuosekliai kėlė savo kvalifikaciją respublikos ir šalies mokslo įstaigose. Net dešimt kartų jis tobulinosi Kaune, Vilniuje, Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Charkove, Minske. Gydytojas susipažino su darbu geriausiose Maskvos klinikose, jis palaikė ryšius su kai kurių šio miesto klinikų moksliniais darbuotojais. Jam buvo pažįstamos Maskvos miesto bibliotekos. O ir jo paties asmeninėje bibliotekoje galima buvo rasti atsakymus j daugelį iškilusių klausimų.
1972 m. Jonui Diktanui Sveikatos apsaugos ministerijos atestacinė komisija suteikė aukščiausią terapeuto kvalifikacinę kategoriją. Tai patvirtinimas to, kas pasiekta atkakliu darbu, giliu žinojimu, praktikos patirtimi ir intuicija, tvirta savo nuomone, todėl dažnas kolega, sunegalavęs ar sunkiai susirgęs, pirmiausiai kreipdavosi į daktarą J. Diktaną. Jis buvo pelnęs didelį ligonių pasitikėjimą.
Savo savarankiško darbo pradžioje dėstė vidaus ligų kursą Medicinos mokykloje, paskutinį dešimtmetį vadovavo gydytojų internų terapeutų darbui, skiepijo jiems klinikinio mąstymo elementus, diegė praktinius įgūdžius, ilgą laiką gydytojas J. Diktanas buvo Panevėžio krašto ligoninių konsultantas, kviečiamas pačiais sunkiausiais atvejais. Gydytojas J. Diktanas buvo aktyvus visuomenės veikėjas: įkūrė ir ilgą laiką vadovavo krašto kardiologų draugijai, aktyviai dalyvavo šviečiant gyventojus sanitariniais kiausimais. Miesto spaudoje skelbė kovą rizikos faktoriams, propaguodamas sveiką gyvenimą.
Mokėjimas susikaupti, neeikvojimas laiko veltui, noras žinoti leido daktarui aplankyti kiekvieną naują spektaklį, riedėti šimtus kilometrų šalies keliais, pabuvoti užsienio šalyse: Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Indijoje. Niekada jis nesiskyrė su knyga.
Su žmona, taip pat medike farmacininke Regina (1926-2014), užaugino du sūnus: Virginijų, taip pat gydytoją, dirbantį Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, ir ekonomistą Giedrių.
Vėlesnės kartos terapeutai, prisimena pirmuosius žingsnius, pirmąsias sėkmes ir nesėkmes gydytojo J. Diktano vadovaujamame skyriuje, griežtoką ir reiklų skyriaus vedėjo veidą, uždarą jo būdą ir esame be galo jam dėkingi už savarankiško darbo pamokas. Gydytojas už labai gerą ir nuoširdų darbą susilaukė Sveikatos apsaugos ministerijos ir ligoninės administracijos padėkų ir apdovanojimų. Tačiau netikėta liga 1986 m. rugsėjo 7 d. nutraukė daktaro Jono Diktano prasmingą ir turiningą gyvenimą. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse. Šviesus jo atminimas, darbštumo pavyzdys ilgam tiko kolegų ir pažinojusių širdyse.

Iš:
Šumskienė. Medicinos mokslų daktaras Jonas Diktanas // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 36-39.

MEDICINOS MOKSLŲ DAKTARAS VACLOVAS SKAVRONSKAS

Būsimasis gydytojas Vaclovas Skavronskas gimė 1927 m. sausio 4 d. Vaiguvos bažnytkaimyje (Kelmės vlsč., Šiaulių apskr.). Jo motina Jadvyga Mickevičiūtė save laikė lietuve. Įdomi Mickevičių pavardės istorija. Kadaise jos prosenelis Eigirdas pakeitė pavardę ir tapo bajoru Mickevičium. Tada Mickevičiais pasivadino ir visa giminė. Žinoma, kad motinos broliui Teodorui Mickevičiui priklausė Vievio dvaras. Pagal paveldėjimo dokumentus jį atgavo Vilniuje gyvenęs Adomas Mickevičius (1918-2011).
Tėvo Vaclovo Skavronsko gimimo vieta yra Zverinsko geležinkelio stoties gyvenvietė (Podolės Kameneco sr., Vakarų Ukraina). Tėvą, caro kariuomenėje tarnavusį lenką, prasidėjusi suirutė po Spalio revoliucijos išgąsdino, todėl su žmona jis atvyko gyventi į Lietuvą. Kaip prisimena gydytojas Vaclovas, iki mokyklos jis kalbėjo tik lenkiškai, tačiau mokėsi lietuviškoje Šiaulių pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje. Pokariu jų šeima persikėlė į Panevėžį, kur 1946 m. Vaclovas baigė Suaugusiųjų vidurinę mokyklą. Turėdamas brandos atestatą, įstojo į tuometinį Kauno valstybinį universitetą studijuoti medicinos.
1952 m. jis baigė jau reformuotą Kauno medicinos institutą ir gavo paskyrimą į Pskovo srities karo ligoninę, kurioje buvo gydomi tuberkulioze sergantys karo dalyviai. Čia Vaclovas dirbo trejus metus, čia sukūrė šeimą ir su žmona Liudmila, taip pat gydytoja, atvyko į Respublikinę Panevėžio ligoninę dirbti chirurgu.
1957 m. Vaclovas Skavronskas buvo išvykęs į pirminę specializaciją Kaune. Ten jo vadovas buvo žinomas chirurgas Algirdas Stropus. 1967 m. gruodžio 15 d. Fakultetinės chirurgijos katedroje Vaclovas apgynė medicinos daktaro (tuo metu vadinamą kandidatine) disertaciją „Kojų trofinių opų gydymas odos transplantacija“. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje įsteigus Vaikų chirurgijos skyrių, 1971 m. Vaclovas Skavronskas paskirtas vedėju. Reikia pasakyti, kad tai buvo reiklus, principingas vadovas, pasiekęs labai gerų darbo rezultatų. Be savo pagrindinių pareigų, Vaclovas Skavronskas dėstė ir Panevėžio medicinos mokykloje.

1971 m. kartu su bendraautoriais Edvardu Alonderiu, Dargiru Dailydėnu parengė ir išleido vadovėlį „Chirurgija“. Taip pat šis gydytojas aktyviai dalyvavo Lietuvos Chirurgų mokslinės draugijos veikloje, ne kartą skaitė pranešimus respublikinėse ir sąjunginėse konferencijose.
1971 m. vaikui jis sėkmingai susiuvo perdurtą širdelę. Apie šią operaciją skaitė mokslinį pranešimą chirurgų suvažiavime Rygoje.Priklausė ir Medicinos technikos draugijai – visasąjunginei organizacijai.
1987 m. Vaclovas Skavronskas perėjo į Panevėžio tuberkuliozės dispanserį. Jame chirurgu ftiziatru išdirbo iki 2007-ųjų – garbingo 80 metų jubiliejaus. Įdomu, kad gydytojas visuomet propagavo sveiką gyvenimo būdą, domėjosi ekologija, labai mėgo aktyvų poilsį gamtoje, ekskursijas. Kartu su kolega Antanu Rimšeliu jis baidare apiplaukė daugybę Lietuvos ežerų ir upių, mėgo žaisti stalo tenisą.
Prasidėjus Sąjūdžiui, Vaclovas Skavronskas tapo aktyviu nariu, dalyvavo ir I-ame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime. Taip pat buvo išrinktas į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, dirbo Ekologijos skyriaus vedėju. Eidamas šias pareigas, jis tikrindavo miesto įmones, nuodingais chemikalais teršiančias aplinką. Greitai „Ekrano“ gamykloje buvo įrengti šviną ir kitus chemikalus sulaikantys filtrai. Pradėjus panašiai įrangai veikti, mieste sumažėjo oro užterštumas ir išnyko aplink teritoriją sklaidęsi nuodingi chlorbenzolo bei kiti kvapai ir „Lietkabelio“ gamykloje. Ne kartą Vaclovas Skavronskas ir kiti Ekologijos komisijos nariai Pajuostyje tuomet dar buvusiems sovietų armijos karininkams aiškino, kad jie, neatsargiai elgdamiesi su lėktuvų degalais, labai teršia Nevėžio upę. Taip pat šis gydytojas toliau tęsė ir visą savo darbo laiką vykdytą atkaklią kovą prieš didžiulę žmonijos rykštę alkoholį – dažnai visuomenei skaitydavo paskaitas, rašė straipsnius.
Visą gyvenimą gydytoją Vaclovą Skavronską lydi meilė knygai. Apie tai liudija ir didžiulė šeimos biblioteka, kurioje įvairiomis kalbomis gausu leidinių ne tik medicinos tema, bet ir pasaulinės literatūros klasikos kūrinių. Autoritetingų medikų tėvų pavyzdžiu pasekė ir abu vaikai: sūnus Edvardas, gaila, neseniai miręs, dirbo chirurgu, o dukra Margarita yra terapeute. Taigi šios šeimos medikų dinastija tęsiasi.

Iš:
Knizikevičius P. Medicinos mokslų daktaras Vaclovas Skavronskas // Jie gydė ir mokė: žymūs Panevėžio medikai. – Panevėžys, 2014, p. 74-78.

GYDYTOJAS ALGIMANTAS BANDZA GYDĖ NE TIK VAISTAIS….

Panevėžio mieste dirbusį vaikų gydytoją Algimantą Bandzą, dvasiškai turtingos sielos žmogų, taikliai apibūdina buvusi kolegė Vanda Šukienė. Pirmiausia moteris pabrėžia, kad tai buvo neeilinis medikas, sugebėjęs gydyti ne tik vaistais – jis gydė ir savo buvimu šalia.
Nors Algimantas Bandza šioje žemėje išgyveno tik 56-erius metus, jo biografija tikrai verta solidžios knygos. Vis dėlto šiandien turime pasidžiaugti, kad, pasiremdama vyro dienoraščiais, savo ir draugų bei pažįstamų prisiminimais, nemažai šio Panevėžio mediko gyvenimo įvykių įamžino žmona Regina Bandzienė. Ji dešimtųjų Algimanto mirties metinių proga parengė ir išleido jau minėtą knygą „Aš, Algimantas Bandza…“

Iš jos matyti, kad draugai ir pažįstami, apibūdindami šio gydytojo asmenybę, pasakoja apie teigiamas jo charakterio savybes ir įvairius pomėgius. Žinoma, visi pabrėžia, kad pirmiausia Algimantas Bandza buvo gydytojas.
Apie tai liudija ir jo studijos, ir ilgametis darbas anuometiniuose kūdikių namuose. Be to, ne vienerius metus Algimantas Bandza dirbo ir Panevėžio medicinos mokykloje (dabar Panevėžio kolegijos Biomedicinos mokslų katedra), kur dėstė kursą apie vaikų nervų ligas.
Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.) gyvenusioje policininko Antano Bandzos ir namų šeimininkės Marcelės Bandzienės (merg. pav. Kantautaitė) šeimoje. 1936 m. gegužės 24 d. gimęs Algimantas neilgai džiaugėsi laiminga vaikyste: ji baigėsi 1941 m. vasarą, kai tėvas atsidūrė Rešotų lageryje (Krasnojarsko sr.). Ten išbuvęs nustatytą laiką, 1952 m. Antanas Bandza apsigyveno Tolovkoje (Krasnojarsko sr.). 1956-aisiais persikėlė į Barnaulą.
Mama 1941 m. vasarą suimta, kartu su penkerių metukų sūneliu Algimantu ir trejų sulaukusia dukra Dale ji buvo išvežta į Gorno Altaisko tarybinį ūkį (Maimos r., Altajaus sr.).
1947-aisiais į Lietuvą slapčia parvežtas Algimantas augo pas mamos Marcelės tėvus Petronėlę ir Juozą Kantautus Murinų kaime netoli Žvirgždaičių (Šakių raj.).  Nors buvo sudėtingos pokario sąlygos, berniukas visą laiką norėjo mokytis toliau. Kadangi nuo mažens gražiai piešė, svajojo studijuoti dailę. Bet aplinkybės klostėsi kitaip. Gyvendamas pas senelius, iš pradžių jis mokėsi Sintautuose, vėliau perėjo į Šakių vidurinę mokyklą ir 1955 m. pavasarį ją baigė. Lietuvoje tremtinių vaikui siekti aukštojo mokslo buvo nelengva. Todėl, turėdamas brandos atestatą, Algimantas išvyko pas  tremtyje, Tolovkoje, tuomet gyvenusius tėvus ir įstojo į Krasnojarsko Medicinos institutą. 1956-aisiais perėjo studijuoti į Medicinos fakultetą Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete. Jį baigė 1961 m. ir buvo paskirtas dirbti vaikų gydytoju į Respublikinės Panevėžio ligoninės Vaikų konsultacijos skyrių.
Taip mieste prie Nevėžio ir prasidėjo tikrasis jo, kaip gydytojo, kelias.
Tačiau pirmojoje darbo vietoje Algimantas Bandza ilgai nepabuvo: 1961 m. pakviestas dirbti pediatru į kūdikių namus. 1964 m. vyriausiajai gydytojai Bronei Kaunelienei išvykus dirbti į tuometinę Sveikatos apsaugos ministeriją Vilniuje, Algimantas Bandza paskirtas į jos vietą. Greitai šio vadovo pečiams teko nelengva našta – reikėjo rūpintis naujų Panevėžio kūdikių namų Žemaičių gatvėje statybos reikalais. Tuo metu Algimantas tikrai daug dirbo, be to, dažnai vykdavo į įvairius kvalifikacijos kėlimo kursus Vilniuje, nes domėjosi pediatrijos naujovėmis. Už gerą darbą ne kartą apdovanotas Garbės raštais.
1967 m. jis nusprendė rašyti disertaciją tema „Kūdikių ir vaikų namų auklėtinių vystymosi perspektyvos“. Tačiau šis darbas taip ir liko bene vienintelis iš nepabaigtų – neabejotina, kad susikaupti trukdė ir kūdikių namų statybos rūpesčiai.

Algimantas Bandza gebėjo nuveikti gerų ir prasmingų darbų visai nesigirdamas ir nesireklamuodamas. Savo iniciatyva, nusižengdamas tuo metu galiojusiems įstatymams, jis pradėjo leisti, kad panevėžiečiai į namus galėtų pasiimti kūdikius praleisti savaitgalio. Mažyliams tai būdavo bent šiokia tokia galimybė pažinti šeimos gyvenimą. Pasak žmonos, taip jis išpuoselėjo, išglostė ne vieną likimo nuskriaustą, tėvų pamestą vaiką.
Įdomu, kad Algimantui Bandzai buvo svetimos instrukcijos ir tuo metu Lietuvoje vyravusios kai kurios kūdikių ir vaikų namų auklėtinių ugdymo metodikos: darbe jis vadovavosi savo nuojauta. Visai prieš pat mirtį, 1992 m. birželį (mirė rugpjūčio mėn. 10 d.), Kūdikių namuose įvyko steigiamasis „SOS Lietuvos vaikai“ Panevėžio skyriaus susirinkimas. Gydytojas Algimantas Bandza kalbėjo: „Reikia mums specialiai paruoštų žmonių, reikia beglobiams vaikams vienų namų, kuriuos užaugę visą laiką  galėtų prisiminti, į juos sugrįžti. Reikia pagaliau kuo greičiau vargšą suvesti su turtingu ir tą ryšį įteisinti įstatymu“. Ir viena, ir kita tuo metu Algimanto Bandzos išsakyta mintis buvo įgyvendinta. Tada bendri kūdikių ir vaikų namai buvo kone utopija, o dabar šioje įstaigoje jau niekas net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
Atgavus Nepriklausomybę, Algimantas Bandza vienas pirmųjų Panevėžyje savo vadovaujamai įstaigai pradėjo ieškoti rėmėjų. Greitai sulaukta praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje taip reikalingos labdaros ne tik iš užsienyje gyvenančių tautiečių, bet ir iš geranoriškų Vokietijos bei Suomijos žmonių. Pavyzdžiui, 1990 m. pabaigoje Helsinkyje įsikūrusios „Kristijono Donelaičio draugijos“ nariai į Panevėžį atvyko su mažiesiems namų auklėtiniams skirtomis gausiomis kalėdinėmis dovanomis – vaistais, žaislais, drabužėliais ir saldumynais. 1992-aisiais „Suomijos akademinės dainos draugija“ Helsinkyje surengė labdaros koncertą ir surinktas lėšas taip pat pervedė Panevėžio Kūdikių namams. Tokie epizodai nemažai pasako apie Algimanto Bandzos, kaip rūpestingo vaikų gydytojo ir įstaigos vadovo veiklą.
Tačiau ši neeilinė Panevėžio asmenybė turėjo ir kitokių pomėgių. Pasak žmonos Reginos, Algimantas mėgdavęs kartoti žodžius: jei kiti gali – galiu ir aš. Jis domėjosi ne tik chiromantija, sapnais ar pedagogikos dėsniais. Už viską labiau jį traukė menas – piešimas, grafika, tapyba, dar vėliau – fotografija. Nors aktyvus sportas netraukė ir jis nepripažino mankštos, tačiau gerai žaidė šachmatais, žiemą mėgdavo slidinėti, vasarą – žvejoti. Patiko Algimantui Bandzai ir keliauti.
Algimantas Bandza buvo ypatingo pašaukimo ir išskirtinės lemties žmogus, likimo nuskriaustiems vaikams atidavęs beveik 30 savo gyvenimo ir darbo metų ir padaręs viską, kad jo vadovaujami kūdikių namai taptų jaukesni ir mielesni.
2000 m. Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių namai įkurti 1951 m. ir Panevėžio vaikų globos namai įkurti 1967 m. buvo sujungti ir pavadinti Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namais.
Viename dabartinės įstaigos pastatų, kurio statyba rūpinosi Algimantas Bandza yra jam skirtas kampelis. Apie buvusį šių namų vadovą ir prasmingą jo veiklą pasakoja stendas ir eksponuojama nedidelė jo fotografijos darbų paroda. Ant sienos kabo įrėminta, tų namų buhalterės Reginos Šateikienės rūpesčiu išsaugota Algimanto Bandzos akvarelė. Auklėtiniai su darbuotojais kasmet per Vėlines ant Algimanto Bandzos kapo uždega žvakelę. Kadaise įstaigos kieme šio gydytojo atminimui buvo pasodintas ąžuoliukas. Beje, jau antras, nes pirmasis, skirtas 10-osioms mirties metinėms paminėti, vieną pavasarį jau nesužaliavo…

Iš:
Raubienė V. Algimantas Bandza gydė ne tik vaistais…// Jie gydė ir mokė: žymūs Panevėžio medikai. – Panevėžys, 2014, p. 10-25.

PETRAS KNIZIKEVIČIUS – GYDYTOJAS IŠ PAŠAUKIMO

Žmogaus gimimas – subtilus ir paslaptingas. Saugiau, sveikiau ateiti į pasaulį padeda gydytojas akušeris ginekologas. Dauguma panevėžiečių, gimusių XX a. antroje pusėje, ar būsimųjų mamyčių, su pagarba mena gydytoją Petrą Knizikevičių.
Petras Knizikevičius gimė 1935 m. lapkričio 8 d. prie Paįstrio bažnytkaimio esančiame Kalno kaime (Panevėžio raj.). Petras   Emilijos Stalilionytės ir Petro Knizikevičių šeimoje buvo trečias vaikas – pagrandukas. Tėvai buvo ūkininkai, gyveno per dvi vietas: vienkiemyje ir miestelyje. Vienkiemyje stovėjo ūkiniai trobesiai, o miestelyje Petras ir Emilija Knizikevičiai nusipirko nedidelį namuką, kurį perstatė, padidino. Naujame pastate įrengė smulkių prekių parduotuvę.

1946-1954 metais Petras Knizikevičius mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau pervadinta pirmąja vidurine mokykla (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Mokėsi gerai, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje. Mėgo dviračių sportą, žaidė krepšinį, stalo tenisą, dainavo moksleivių vokaliniame ansamblyje.
1954-1960 metai – studijos Kauno medicinos institute (dabar Sveikatos mokslų universitetas). Čia studentas Petras Knizikevičius susitiko su pasaulinio garso mokslininkais, profesoriais. Klausė gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko, gerai žinomo fiziologo profesoriaus Vlado Lašo, akademikų Prano Mažytio, Zigmo Januškevičiaus paskaitų, profesinių įgūdžių sėmėsi ligonių vizitacijų klinikoje metu. Tai didelės gyvenimo ir profesinio meistriškumo pamokos. Daug prasmingų valandų prabėgo dainuojant akademiniame chore, koncertuojant Kaune, Vilniuje, Tartu, Maskvoje. Atmintyje ištiko studentų sukurtas nuotaikingas filmukas „Čarlis Čaplinas pas studentus“ (režisierius Česlovas Norvaiša). Jame Čarlį Čapliną vaidino Petras Knizikevičius.
Baigęs medicinos mokstus Petras Knizikevičius jau buvo sukūręs šeimą su vaikų ligų gydytoja Liudvika Miliūnaite-Kalinauskaite ir pradėjo dirbti Panevėžio ligoninėje gydytoju akušeriu ginekologu. Jaunas specialistas su pagarba mini savo mokytojus Vladą Dalindą, Benjaminą Kliačko.

Panevėžiui sparčiai plečiantis, kūrėsi jaunos šeimos, augo ir gimstamumas. Ligoninės akušerijos-ginekologijos skyriaus patalpos pasidarė per ankštos, iškilo būtinybė statyti gimdymo namus. Prie jų statybos įgyvendinimo teko prisidėti ir gydytojui Petrui Knizikevičiui. Gimdymo namai atidaryti 1964 m. Gydytojas trumpai vadovavo tame pačiame pastate įsikūrusiai Moterų konsultacijai. Dirbant pagrindinį ginekologo darbą, teko vadovauti ligoninės Kraujo perpylimo stoties, vėliau Chirurginio korpuso ir Operacinio bloko statyboms. Be to, Petras Knizikevičius, jau dirbdamas Gimdymo namų vyriausiuoju gydytoju (1975-1984 m.), rūpinosi naujo moterų konsultacijos pastato Respublikos g. projektavimu ir statyba.
Gydytojui buvo suteikta aukščiausia kvalifikacinė akušerio-ginekologo kategorija. 1984 m. palikus darbą ilgamečiam ginekologinio skyriaus vedėjui Vladui Dalindai, jo pareigas perėmė Petras Knizikevičius ir šiam skyriui vadovavo dvidešimt vienerius metus. Tenka pripažinti, kad gydytojas buvo mėgiamas tiek personalo, tiek ligonių. 1988 m. prijungus gimdymo namus prie Respublikinės Panevėžio ligoninės jis dar ėjo Ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojo akušerijos-ginekologijos reikalams pareigas. Nuo 2005 m. dirbo akušeriu-ginekologu iki 2013 m., kai birželio 28 d. išėjo į pensiją, Panevėžyje šiai profesijai atidavęs penkiasdešimt trejus metus.

Turėjo gydytojas ir gretutinę gydytojo anesteziologo specialybę. Pradėjus dirbti ligoninėje nebuvo nei vieno intubacinės narkozės specialisto. Petras Knizikevičius vyko  į kursus tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir įgijo anesteziologo kvalifikaciją. Taip jis tapo ir pirmuoju ligoninės, o vėliau ir Gimdymo namų anesteziologu, antraeilėse pareigose dirbančiu šį sunkų darbą.
Teko dėstyti Medicinos mokykloje, vadovauti Liaudies universiteto Medicinos fakultetui. Ne vienerius metus Petras Knizikevičius vadovavo Panevėžio apskrities Gydytojų akušerių-ginekologų mokslo draugijai, rengė mokslines konferencijas, rašė, skaitė ir spausdino pranešimus medicininėje spaudoje.
Nepaisant daugybės pareigų, garsus gydytojas neapleido ir savo pomėgių: dainavo ligoninės mišriame chore, mėgo žaisti stalo tenisą. Jam buvo suteiktas kandidato į sporto meistrus vardas.|
Gydytojas Petras Knizikevičius niekada nenutolo nuo savo ištakų – Paįstrio. Tėviškėje jis pailsi, pasikrauna energijos ir atgaivos. Todėl nuolat minamas gimtųjų namų slenkstis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1998 m. Paįstryje įsteigus kraštiečių klubą „Ąžuolas“ Petras Knizikevičius net tris kadencijas buvo renkamas klubo prezidentu. Jam labai rūpėjo suvienyti gimnazijos, kultūros darbuotojų ir bažnyčios jėgas Paįstrio krašto istorijai tyrinėti, medžiagai kaupti, žmonėms šviesti, siekiui gyventi kultūringiau, geriau, įdomiau. Gydytojas rūpinosi Paįstrio kultūros centro, bibliotekos gyvenimu ir darbu, organizavo kraštiečių šventes, minėjimus. Jis buvo iniciatorius Paįstrio krašto istorijos ir kultūros laikraščio „Paįstrietis“ išleidžiamo vasarą prieš Šv. Onos atlaidus, o taip pat buvo įkvėpėjas idėjos išleisti knygą apie Paįstrio kraštą ir jo žmones „Kur Įstras pievomis virvena“. Tai ryškūs pėdsakai, įminti gimtajame krašte.
Ilgametį nuoširdų gydytojo Petro Knizikevičiaus darbą, visuomeninę, kultūrinę veiklą netruko pastebėti valstybės ir miesto vadovai. 2007 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Petrui Knizikevičiui suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės vardas, kartu jis apdovanotas nusipelniusio gydytojo garbės ženklu. O Panevėžyje tais pačiais metais Petras Knizikevičius išrinktas „Metų panevėžiečiu“. Nuo 2014 metų atsisakęs „Ąžuolo“ klubo prezidento pareigų, Petras Knizikevičius ataskaitiniame kraštiečių susirinkime buvo išrinktas klubo garbės prezidentu.
Nuoširdus, išmintingas, talentingas ir paprastas gydytojas mielai bendrauja su buvusiais respublikinės Panevėžio ligoninės, gimdymo namų kolegomis ir kraštiečiais. Visiems suranda gerą, reikalingą žodį ar patarimą. Jis buvo ir yra ne tik kūno, bet ir sielos gydytojas, gydytojas iš  pašaukimo.

Iš:
Mikeliūnienė S. Petras Jurgis Knizikevičius – gydytojas iš pašaukimo // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 71-77.

PIRMOJI NAUJAGIMIŲ SKYRIAUS VEDĖJA LIUDVIKA KNIZIKEVIČIENĖ

Gydytoja Liudvika Knizikevičienė gimė 1936 m. kovo 10 d. Panevėžio ligoninėje, Savivaldybės tarnautojo Jurgio Miliūno Kalinausko ir Liudvikos Mikalauskaitės-Miliūnienės Kalinauskienės šeimoje.
Mokėsi Panevėžio III-oje ir VI-oje pradžios mokyklose. 1954 m. sidabro medaliu baigė Panevėžio II vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno valstybinio medicinos instituto Gydomąjį fakultetą.
1960 m. baigusi institutą sugrįžo j savo gimtąjį miestą ir visus darbingiausius metus paskyrė mažųjų panevėžiečių sveikatos priežiūrai. 1960-1964 metais dirbo Vaikų konsultacijos apylinkės pediatre, o nuo 1964 metų – Panevėžio gimdymo namuose gydytoja neonatologe.
1966 m. įsteigus Naujagimių skyrių, 25-erius metus dirbo šio skyriaus vedėja. Gydytojai Liudvikai vadovaujant suburtas tvirtas, geras draugiškų, skyriaus garbę ginančių darbuotojų kolektyvas. Visos vedėją mylėjo ir gerbė. Ji niekada nesiveldavo į kokias smulkias intrigas, labai korektiškai, nieko neįžeisdama, išspręsdavo visas problemas. Buvę darbuotojai ir dabar vedėją prisimena tik geru žodžiu.

Ji rūpinosi, kad skyriaus gydytojai ir vidurinis bei aptarnaujantis personalas nuolat keltų savo kvalifikaciją, būtų prenumeruojami specialybės žurnalai, būtų sudarinėjami įdomiausių, praktikai naudingų straipsnių katalogai. Taikant naujausius gydymo metodus pradėta nuolat stebėti naujagimius, kad būtų galima taiku nustatyti įgimtą klubų sąnarių patologiją ir pradėti ankstyvą efektingą gydymą. Panevėžio gimdymo namuose aštuoneriais metais anksčiau, nei kitose Lietuvos miestų ligoninėse, naujagimių gelta imta gydyti dienos šviesos lempomis (fototerapija). Be to, L. Knizikevičienė viena ir su kolegėmis parašė ir medicinos spaudoje paskelbė 12 mokslinių darbų.
Kartu pasakytina, kad vedėja buvo reikli ne tik sau, bet ir darbuotojams, ir administracijai. Gydytoja norėdama pagerinti darbo sąlygas ar pradėti naują gydymo ar diagnostikos metodą skyriuje, atkakliai siekdavo tikslo. Visi juto, kad darbas gydytojai Liudvikai – šventas dalykas. Susiklosčius sudėtingesnei situacijai, bet kuriuo paros laiku buvo galima kreiptis į vedėją, ir ji, viską metusi, atvažiuodavo į darbą.
Geras Naujagimių skyriaus darbuotojų darbas buvo tinkamai įvertintas. Sveikatos apsaugos ministerijos medicinos komisija visoms trims naujagimių skyriaus gydytojoms – L. Knizikevičienei, Danutei Klivickienei ir Irenai Gražinai Radėnaitei – suteikė aukščiausias vaikų ligų gydytojų kategorijas. Be to, 1970 m. Sveikatos apsaugos ministerija Liudviką Knizikevičienę paskyrė vyriausiąja Panevėžio krašto naujagimių gydytoja. Šias pareigas ji ėjo 23-ejus metus.

Gydytoja Liudvika Knizikevičienė mėgo saviveiklą, dainavo medikų ansambliuose, chore „Sedula“, buvo daugybės Dainų švenčių dalyvė. Buvo gimdymo namų profsąjungos pirmininkė. Dar studijuodama paskutiniame kurse susituokė su būsimuoju akušeriu ginekologu Petru Knizikevičiumi ir susilaukė dviejų vaikų: dukters Jolantos, pasekusios tėvų pėdomis ir tapusios gydytoja, ir sūnaus Mariaus  informacinių technologijų specialisto. Penki anūkai, pasirinkę įvairias specialybes, taip pat baigė aukštuosius mokslus.
1997 m. išėjusi į užtarnautą poilsį Liudvika aktyviai dalyvauja Panevėžio miesto gyvenime, dirba keliose nevyriausybinėse organizacijose: Panevėžio kraštiečių klube „Tėviškė“, Panevėžio bendruomenėje „Senamiestietis“, Žiemgalos draugijoje, asociacijoje „Bitės namai“. Ji yra Lietuvos Moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė, sambūrio „Patirtis“ narė, neonatologijos asociacijos garbės narė. Giedojo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios chore ir dešimt metų buvo jo seniūnė. Liudvika ruošia ir skaito pranešimus visuomeninių organizacijų renginiuose, rašo straipsnius į Panevėžio miesto ir respublikinę spaudą istorijos, švietimo, kultūros kiausimais. Yra knygos „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“ (2003) bendraautorė. Parašė knygą „Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“ (2010, 2015); yra knygų „Panevėžys amžių sandūroje“ (2015), „Savanorio Juozo Bariso šeimos šviesa“ (2016) viena iš sudarytojų.
Kartu su Panevėžio bendruomenės „Senamiestietis“ iniciatyvine grupe prisidėjo statant (2003) Senamiesčio gatvėje ir informacinį paminklinį akmenį, paminint pirmosios Panevėžio bažnyčios pastatymo 500 metų sukaktį (2007).
Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui 2013 metais gydytoja Liudvika apdovanota Lietuvos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. 2014 m. minint Respublikinės Panevėžio ligoninės 90-metį, už ilgametį gerą darbą ir visuomeninę veikią Liudvikai Knizikevičienei įteiktas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Padėkos raštas ir vardinė dovana. Buvusi ilgametė Respublikinės Panevėžio ligonionės naujagimių skyriaus vedėja, aktyvi Lietuvos istorijos, Panevėžio krašto kultūros puoselėtoja Liudvika Knizikevičienė Lietuvos šimtmečio proga LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2018 vasario 15 d.)
Tad energijos, aktyvumo ir sugebėjimo įdomiai bei prasmingai gyventi iš jos gali pasimokyti ir jauni, ir vyresni.

Iš:

Radėnaitė I. Pirmoji naujagimių skyriaus vedėja Liudvika Knizikevičienė // Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 66-70.

ILGAUSIAI PANEVĖŽIO LIGONINEI VADOVAVĘS GYDYTOJAS ČESLOVAS GUTAUSKAS

Būsimasis gydytojas gimė 1937 m. lapkričio 20 dieną valstiečių Stepono ir Stefanijos Totulytės-Gutauskienės šeimoje Raseiniuose, bet tėvai greit persikėlė gyventi į Panevėžį. Čia Česlovas baigė I-ąją pradžios mokyklą, 1955 m. – I-ąją vidurinę mokyklą (dabar Juozo Balčikonio gimnazija).
1955-1957 mokėsi Panevėžio medicinos,mokykloje, kurią baigęs įgijo felčerio specialybę. Medicinos mokyklos baigimo žinios buvo įvertintos labai gerai – raudonu diplomu, tad be stojamųjų egzaminų buvo priimtas j Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

Universitetą baigė 1963 m. ir buvo paskirtas dirbti ftiziatru-rentgenologu į Pagryžuvyje (Kelmės rajonas) esančią Respublikinę plaučių tuberkuliozės sanatoriją. 1965 m. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) gydytoją Č. Gutauską paskyrė Tytuvėnų apylinkės ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Tais pačiais metais jis buvo perkeltas į Trakų rajono ligoninę vyr. gydytojo pavaduotoju gydymo – profilaktikos reikalams. 1975 m. SAM paskirtas dirbti Respublikinės Panevėžio ligoninės  vyr. gydytojo pavaduotoju organizaciniam darbui. 1978 m. išvykus vyr. gydytojui Adolfui Berūkščiui dirbti į Vilnių, Č. Gutauską SAM paskyrė Panevėžio Respublikinės ligoninės vyr. gydytoju. Šias pareigas, papildomai dar dirbdamas rentgenologu, gydytojas ėjo gana ilgai, net trisdešimt penkerius metus, kol 2013 m. išėjo į užtarnautą poilsį.
Gydytojas prisimena, kad per visus tuos gana atsakingo darbo metus teko bendradarbiauti su daugeliu viršininkų, įskaitant devyniolika Sveikatos apsaugos ministrų ir šešis apskričių viršininkus. Jo valdymo laikotarpiu vyko ligoninės patalpų plėtra, rekonstrukcija, modernizavimas, sveikatos apsaugos įstaigų centralizacija. Vietoj tarpukariu buvusio dviejų aukštų pagrindinio ligoninės pastato 1985-1986 išaugo devynaukštis gydomasis korpusas. Aštuoniuose korpuso aukštuose buvo įkurti 420 lovų terapijos skyriai. Pastatyti keturių aukštų diagnostikos ir operacinių blokų korpusai. Prie RPL buvo prijungti Panevėžio gimdymo namai ir moterų konsultacija, įkurtos labai reikalingos naujos tarnybos. Nemuno gatvėje pastačius naują polikliniką, II-osios poliklinikos patalpose (M. Tiškevičiaus g.) įkurta Onkologijos ligoninė, kuri prijungta prie RPL, kaip onkologijos-chemoterapijos skyrius su hematologijos poskyriu. Išsikėlus Kraujo perpylimo centrui į naujos poliklinikos patalpas, to skyriaus vietoje įkurti ligoninei labai reikalingi Psichiatrijos I ir II skyriai, vaikų ligų skyriaus psichosomatinis poskyris. Prie RPL prijungta Panevėžio miesto infekcinių ligų ligoninė su jau anksčiau perkeltais tuberkuliozės ir odos-veneros ligų dispanserių ligoniais.
Norint palengvinti ir pagerinti Panevėžio ir jo krašto ligonių reabilitaciją, prie Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus prijungtas Likėnų filialas. Įkurti svarbūs neurochirurgijos, hemodializės (II-asis Lietuvoje), Kraujagyslių chirurgijos, ortopedijos skyriai, naujagimių skyriuje – naujagimių reanimacijos ir naujagimių gydymo II etapo poskyriai, Reanimacijos skyriuje, Vaikų ir Suaugusiųjų reanimacijos poskyriai, įsteigus Neurologijos II skyrių susidarė geresnės sąlygos padėti sergantiesiems nervų ligomis. Įsteigus Kardiologijos II skyrių padaugėjo lovų sergantiesiems širdies ligomis. RPL pirmoji Lietuvoje įkūrė centralizuotą labai aukšto lygio Europos reikalavimus atitinkančią sterilizacinę, vieni pirmųjų šalyje įsteigti dienos chirurgijos skyriai. Gerinant ligoninę atvykstančiųjų medicininį aptarnavimą, prie Priėmimo skyriaus pristačius priestatą, ligoninėje įkurtas pagal naujausius reikalavimus veikiantis priėmimo-skubiosios pagalbos skyrius. Ligoninė aprūpino laboratoriją naujausia aparatūra, išsiplėtė radiologijos tarnyba, sumontuotas kompiuterinis tomografas, įrengtas magnetinio rezonanso kabinetas, išsiplėtė invazinės kardiologijos tarnyba, įsteigtas invazinės radiologijos skyrius. Darbas įstaigoje kompiuterizuotas. Tūkstančio lovų ligoninė tapo daugiau profilinė ir moderni.
Vykdant statybas atskiri ligoninės korpusai sujungti požeminiais tuneliais. 1955 m. sumontuota centralizuota medicininio deguonies tiekimo stotis „AGA“.


1988 m. atkastas ligoninės teritorijoje pašieptas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas 1941 m. birželio 26 d. NKVD nužudytiems gydytojams Juozui Žemguliui, Stanislovui  Mačiuliui ir Antanui Gudoniui. Paminklas restauruotas ir vėl pastatytas ligoninės kiemelyje. Keliant personalo kvalifikaciją daug programų įgyvendinta pasinaudojant Europos Sąjungos lėšomis. Bendradarbiauta su švedais, vykdyta bendra dvejų metų programa: įvairių specialybių mūsų gydytojai vyko pasisemti žinių į Švediją, o švedai atvykdavo į Panevėžį. Po to ta švedų programa buvo panaudota visos Lietuvos mastu. Vyriausiasis gydytojas savo žinias tobulino kursuose Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), stažuotėse Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, JAV.
Vyriausiasis gydytojas suprato kultūringo darbuotojų laisvalaikio reikšmę: pats nuo studijų metų dalyvavo saviveikloje: vadovaudamas ligoninei medikų ansamblyje grojo pučiamaisiais; kol galėjo, rėmė saviveiklininkus. Ypač išgarsėjo ligoninės moterų choras „Seduta“, tapęs respublikoje pavyzdiniu, koncertavęs ir užsienyje (buvusioje Čekoslova- kijoje, Vokietijoje).
Gydytojas  Č. Gutauskas kartu su bendraminčiais įsteigė Gydytojų vadovų sąjungą ir yra jos Garbės pirmininkas, buvo Sveikatos apsaugos reformų biuro narys, SAM narys, dalyvavo Privalomojo sveikatos draudimo tarybos, Nacionalinės vėžio kontrolės programos veikioje.
Už sėkmingus darbus vadovaujant ligoninei gydytoją Česlovą Gutauską 1997 m. prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 2000-aisiais metais jis tapo nusipelniusiu panevėžiečiu sveikatos apsaugos srityje. 2006-aisiais gydytojui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas, įteiktas ženklas. 2008 m. prezidentas Vaidas Adamkus ligoninės vadovui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžių.
Prisimindamas savo ilgametį darbą ir vadovavimą Česlovas Gutauskas kukliai pastebi: „Siekėme, kad ligoninė būtų patraukliausia Panevėžio apskrityje ir net Lietuvoje, kad joje būtų saugu pacientams ir darbuotojams. Ligoninės veikloje vadovavomės aukščiausiais kokybės standartais. Tai – viso kolektyvo nuopelnas“.

Iš:
Vokietienė J. Ilgiausiai Panevėžio ligoninei vadovavęs gydytojas Česlovas Gutauskas //Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 53-58.

 

PROFESORIUS INFEKTOLOGAS ALVYDAS LAIŠKONIS

Įžymus mūsų šalies medikas Alvydas Laiškonis gimė 1938 m. gruodžio 1 dieną Panevėžyje, Eugenijos Skinkytės ir Prano Laiškonių šeimoje. Be Alvydo augo dar dvi seserys: Dalia  ir Audronė. Tėvai labai norėjo, kad vaikai mokytųsi ir visi trys tapo gydytojais. Aukso medaliu baigęs Panevėžio IV vidurinę mokyklą, smalsus vaikinas svarstė, ką jam rinktis toliau – istoriją ar mediciną. Nusvėrė pastaroji ir Alvydas Laiškonis 1956 m. įstojo į Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą, kurį 1962 m. baigė su pagyrimu, įgijo medicinos gydytojo specialybę.
Gydytojo praktiką pradėjo Naujamiesčio apylinkės ligoninėje, kur dirbo gydytoju terapeutu, vėliau skyriaus vedėju. Dirbti mažoje ligoninėje sekėsi, tačiau žinių troškimas nedavė ramybės.

 

1968 m., studijų kuratorės Adelės Lauciūtės pakviestas į Kauno medicinos instituto Mikrobiologijos katedrą, nedvejodamas pradėjo mokslininko darbą. 1970 m. įstojo į infekcinių ligų katedros aspirantūrą. 1973 m. apgynė medicinos kandidato  disertaciją „Urokaninazės,sorbitdehidrogenazės bei V-ojo laktatdehidrogenazės izofermento aktyvumo pakitimai vaikams sergant virusiniu hepatitu“ ir pradėjo dirbti infekcinių ligų katedros asistentu. 1978 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1990 m. suteikta aukščiausia gydytojo infektologo kategorija. Nuo 1993 m. A. Laiškonis, vienas pirmųjų Lietuvoje, pradėjo gilintis į žmogaus imunodeficito viruso diagnostiką ir gydymą, bendradarbiaudamas su Prancūzijos Lilio universitetu.

2001 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Žmogaus imunodeficito infekcija: problemos ir sprendimai“, po ko jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1991-2007 metais dirbo Kauno medicinos universiteto infekcinių ligų klinikos vadovu, o nuo 2007 metų – klinikos profesoriumi.  Profesoriaus mokslinio darbo sritis – infekcinių ligų epidemiologija, klinikiniai požymiai, diagnostika, gydymas ir profiiaktika. Tomis temomis paskelbtos 529 publikacijos, parašytos 6 mokomosios knygos: „Karo epidemiologijos pagrindai“ (1986), „Žmogaus imunodeficito viruso infekcija“ (1998), „ŽIV diagnostika, gydymas ir profilaktika“ (2000), „įgytas imunodeficitas ir oportunistinės infekcijos“ (2008), „infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje“ (2002,2005), „Tropinės ir keiiautojų ligos“ (2008, 2010). Profesorius taip pat yra ir 7-ių monografijų, įskaitant knygas: „infekcinių ligų žinynas“ (1994, 2004, 2005, 2007), „Naujos infekcinės ligos“ (2012), „Užkrečiamųjų ligų epidemiologijos pagrindai“ (2012) ir kitų darbų bendraautoris, 15-os mokomųjų leidinių autorius ir bendraautoris. Jam vadovaujant 1975 m. pradėtos tirti erkinio encefalito ir kitų erkių platinamų ligų problemos Lietuvoje. Prof. Alvydas Laiškonis 1991-2012 metais buvo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis infektologas, daug metų buvo Kauno medicinos universiteto Medicinos fakulteto Mokslinės tarybos pirmininko pavaduotojas.
Profesoriui Alvydui Laiškoniui vadovaujant apgintos 6-ios mokslo daktaro disertacijos. Jis buvo 14-os šalyje apgintų moksio daktarų disertacijų mokslinių komitetų narys, pirmininkas arba oponentas. Keturioms medicinos daktaro disertacijoms oponavo užsienyje. Tobulinosi Latvijos, Rusijos, Belgijos, Prancūzijos, Lenkijos universitetuose. Lietuvoje ir užsienyje skaitė pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose. Profesorius buvo Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Prancūzijos medicinos žurnalų redakcinių kolegijų narys. 1995-2009 m. per Prancūzijos organizaciją „Farmacininkai be sienų“ už 240 milijonų litų surengė labdarą Lietuvos ligoninėms (medikamentų ir įvairių įrengimų).

Už aktyvią mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veikią apdovanotas TSRS medicinos darbuotojo „Sveikatos apsaugos žymūnas“ ženklu (1983), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi(2004). Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas (2007). Už Lietuvos mokslo, kultūros, istorijos ir tradicijų skleidimą užsienyje apdovanotas seniausiu Lietuvoje įsteigtu Jotvingių Kryžiaus riterių ordinu (2008). Jis buvo išrinktas Ukrainos infektologų draugijos garbės nariu (2002), Palangos reabilitacijos ligoninės garbės nariu (2008), Lietuvos infektologų draugijos garbės nariu (2011). 2014 m. apdovanotas Kauno miesto 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Jam suteikta nominacija „Už gyvenimo nuopelnus“ apdovanotas tarptautinės LIONS organizacijos „Melvin Jonės“ garbės ženklu, daug kartų pareikštos KMI ir KMU rektoriaus padėkos.
Profesinę veiklą baigęs 2011 m. profesorius šiuo metu  pasinėręs į visuomeninę ir švietėjišką veiklą: skaito paskaitas, bendrauja su žmonėmis, keliauja po pasaulį, norėdamas geriau pažinti su žmonijos sukurtais šedevrais, mėgsta lankytis muziejuose. Surinko ir išleido 2016 m. svarbią medicinos istorijai knygą „Infekcinės ligos Kaune XVI-XXI a.“, kurios malonios sutiktuvės įvyko ir Panevėžio viešojoje G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.

Iš:
Vokietienė J. Profesorius infektologas Alvydas Laiškonis //Panevėžio medikai: skiriama nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui ir tuo metu dirbusiems medikams atminti. – Panevėžys, 2018, p. 86-91.

Reklama

sveikabiblioteka

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos tinklaraštis
Įrašas paskelbtas temoje Naujienos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s