Naujienos

Biblioteka rekomenduoja paskaityti: žymaus rusų rašytojo, dramaturgo, gydytojo Michailo Bulgakovo ir XIX a. Anglijos džentelmeno, vertėjo, žurnalisto, užkietėjusio opijaus vartotojo Thomo De Quincey užrašus.

Michail Bulgakov. Jaunojo gydytojo užrašai. – Vilnius, 2019.

Michailo Bulgakovo rinkinyje „Jaunojo gydytojo užrašai“ skelbiamas apsakymų ciklas. Pirmą kartą jie buvo publikuoti 1925-1926 metais sovietiniuose žurnaluose „Medicinos darbininkas“ ir „Raudonoji panorama“.

„Jaunojo gydytojo užrašai“ prasideda apsakymu „Rankšluostis su gaidžiu“. Herojus, jaunas ir nepatyrę gydytojas, atvyksta į jam paskirtą ligoninę, susipažįsta su personalu ir nedelsiant gauna nemenką išbandymą – kaimo merginai tenka amputuoti koją. Viskas baigiasi sėkmingai, o mergina gydytojui padovanoja rankšluostį su išsiuvinėtu gaidžiu. Kituose apsakymuose herojui tenka priimti sudėtingą gimdymą, operuoti gerklę, akį, gydyti galvos traumas, maliariją ir sifilį. Vienas pagrindinių viso ciklo motyvų yra pasakojimas apie Rusijos kaimo gyventojų buitį ir įpročius – jų neišsilavinimą, prietaringumą, pasitikėjimą ne gydytojais, o vietinėmis žiniuonėmis. Viename iš apsakymų herojaus pacientas nusprendžia vienu kartu išgerti visus gydytojo paskirtus vaistus, nesiterliojant su milteliais kasdien. Paskutinis „Jaunojo gydytojo užrašų“ apsakymas baigiasi kreipiniu į nepažįstamą kolegą, perėmusį iš herojaus kaimo gydytojo vietą: „Sveikas, mano drauge!”.

Thomas De Quincey. Anglo opijaus mėgėjo išpažintis. – Vilnius, 2019.

Tai ne tik puikia kalba parašytas kūrinys – be jo neapsieina nė vieno literatūros gurmano biblioteka, – bet ir XIX a. dekadentiško Anglijos džentelmeno, nepriklausomos romantinės asmenybės portretas. Opijus T. De Quincey buvo rafinuotas malonumas: narkotikas ne vien numaldydavo rašytojo kūno skausmus, bet ir suteikdavo aštriam jo protui aiškumo. Nepabūgęs visuomenės reakcijos, autorius ryžosi paskelbti savo užrašus – taip norėjo pasitarnauti medicinos mokslui ir padėti kitiems opijaus vartotojams. 

„Mąstantį skaitytoją pirmiausia sudomins ne žavingų opijaus kerų objektas, bet tų kerų galia. Ne opijaus mėgėjas, bet pats opijus – tikrasis pasakojimo herojus ir teisėtas centras, į kurį nukreiptas visas interesas. Siekiau parodyti stebuklingą opijaus poveikį – sukeliantį ir malonumą, ir kančią.“                                                Thomas De Quincey

Užsakyti knygą

Galite paskaityti trumpą knygos Thomo De Quincey „Anglo opijaus megėjo išpažintis“ ištrauką.

Skaitytojui

Pateikiu tau, garbusis skaitytojau, pasakojimą apie nuostabų savo gyvenimo tarpsnį: viliuosi, kad atskleista iš mano požiūrio taško ši istorija bus ne tik įdomi, bet ir didžiai naudinga bei pamokanti. Tik šios vilties vedinas ją parašiau ir tik šiuo dalyku galiu save pateisinti, kad peržengiau tą delikačią ir garbingą išlygą, kuri paprastai mus įpareigoja slėpti nuo viešumos savo klaidas ir silpnybes. Išties niekas labiau neužgauna anglo jausmų kaip vaizdas žmogaus, peršančio mūsų akims savo moralines piktžaizdes bei randus ir nuplėšiančio tą „padorumo apdarą“, kuriuo laikas ir atlaidumas žmogaus silpnumui juos buvo aptraukęs. Todėl didžiuma mūsų pačių išpažinčių (kalbu apie spontaniškas, o ne teisme išsakomas išpažintis) nuskamba iš laisvo elgesio moterų, avantiūristų ir sukčių lūpų, o panūdę atrasti tokio savanoriško nusižeminimo pavyzdžių, pateiktų tų, kuriuos esame linkę priskirti padoriam ir save gerbiančiam visuomenės sluoksniui, turime atsigręžti į prancūzų literatūrą ar tą dalį vokiškosios, kurią yra apkrėtęs apgaulingas ir pagedęs prancūziškas jausmingumas. Visa tai juntu taip smarkiai ir toks nerimastingai pažeidžiamas esu šios tendencijos keliamų priekaištų, kad ilgus mėnesius nesiryžau, kol gyvas esu, šią ar bet kurią kitą savo pasakojimo dalį viešuomenės akims pateikti (po mano mirties ji dėl daugelio priežasčių vis tiek būtų paskelbta visa); ir tik rūpestingai pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ galiausiai apsisprendžiau šį žingsnį žengti.

Kaltė ir nedalia, paklusdamos natūraliai paskatai, linkusios vengti viešuomenės dėmesio – joms mielesnis nuošalumas bei vienatvė – ir net rinkdamosi kapą jos kartais atsiskiria nuo kitų kapinių gyventojų, lyg atsisakydamos giminystės ryšių su didžia žmonių paderme ir tetrokšdamos (tariant jaudinančiais pono Wordswortho žodžiais):

Išreikšti kukliai

Atgailoje vienatvę.

Bendrai imant, tai gerai – ir mums visiems į naudą, ir aš pats asmeniškai nenoriu nei ignoruoti tokių pamokomų jausmų, nei kokiu žodžiu ar veiksmu juos susilpninti, tačiau, pirma, manoji saviplaka neprilygintina kaltės išpažinimui, antra, jei ir būtų prilyginta, mano užrašytos patirties, įgytos tokia aukšta kaina, nauda kitiems galėtų su dideliu kaupu atpirkti bet kokią žalą, padarytą mano paminėtiems jausmams, ir pateisinti tai, kad sulaužiau visuotinę taisyklę. Silpnybė ir nedalia nebūtinai byloja apie nuodėmę. Jos tai prisiartina, tai nutolsta nuo pastarosios tamsybių sankaupos šešėlių, veikiamos galimų kaltininko motyvų, vilčių ir siekio pateisinti – akivaizdžiai ar slaptai – patį nusižengimą, taip pat įtakojamos to, kiek stiprus nuo pat pradžių buvo gundymas ir kiek nuoširdžiai jam buvo priešinamasi valia ar darbais iki pat galo. O kalbant apie mane patį – nenusižengdamas nei tiesai, nei kuklumui galiu pasakyti, kad mano gyvenimas, bendrai imant, tai – filosofo gyvenimas: nuo pat gimimo buvau intelektuali būtybė, ir nuo pat pirmųjų dienų mokykloje intelektualiais aukščiausia šio žodžio prasme buvo galima pavadinti mano pomėgius bei pramogas. Ir jeigu tariame, kad opiumo vartojimas mums teikia juslinį malonumą, jeigu turiu pripažinti, kad mėgavausi juo su tokiu nesaikingumu, kokio dar nėra apsakęs joks kitas žmogus[1], ne mažiau teisinga būtų ir teigti, kad šiems žavingiems kerams priešinausi su tikru religiniu įkarščių, ir ilgainiui pasiekiau tai, ko niekas kitas lig manęs nebuvo pasiekęs – kone iki paskutinės grandies sutraukiau tą prakeiktą grandinę, kuri buvo mane sukausčiusi. Toks savęs pergalėjimas pagrįstai gali būti laikomas bet kokio masto pasinėrimo į silpnybę atsvara. Visgi, nepuldamas tvirtinti, kad manuoju atveju savęs pergalėjimas – tai neginčijamas dalykas, turiu pasakyti, jog pasinėrimas į silpnybę kelia kazuistinių abejonių – reikia pirma atsakyti, kas jį lėmė: siekis numalšinti skausmą, ar troškimas patirti malonumą.

[1] Tariu „nėra apsakęs“, nes vienas nūnai garsus žmogus, jei tikėtume tuo, kas apie jį kalbama, akivaizdžiai nesaikingumu yra mane pranokęs.

sveikabiblioteka

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos tinklaraštis
Įrašas paskelbtas temoje Naujienos, Naujos knygos ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s