Gyvenimo receptai pagal biologijos mokslų daktarę E. Šimkūnaitę

 E. Šimkūnaitės biografija

Eugenija Šimkūnaitė, habilituota biologijos mokslų daktarė,  farmacininkė, žolininkė, dažnai buvo vadinama Lietuvos Žiniuone, Žolių karaliene, artimiausių draugų – Lietuvos Ragana.

Sukaupusi didžiulį žinių lobyną, žymioji žolininkė tomis žiniomis dalindavosi su žmonėmis. Jos paskaitų pasiklausyti ateidavo šimtai, jos patarimų laukdavo per radiją. Šimtus straipsnių apie vaistažoles, apie liaudies mediciną ji paskelbė Lietuvos viešojoje spaudoje.

Eugenija buvo gamtos vaikas.  Tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinę augalus, mokėję juos paruošti, nuo mažens to mokė ir besidominčią tuo menu Eugeniją. Jai perdavė gamtos paslaptis, išmokė užkeikimų ir užkalbėjimų, išmokė suprasti senovės dainas ir pasakas, žolynais gydyti žmones.

E. Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske (Krasnodaro krašte) Olgos ir Prano Šimkūnų šeimoje. Jos motina buvo rusė, tėvas – grynas lietuvis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvai grįžo į Lietuvą. Apsistojo Tauragnuose. Tėvas buvo vaistininkas. Tauragnuose turėjo gražų medinį namą, kurio apačioje buvo vaistinė, o viršuje šeima.

Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė ir 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 m. baigė universitetą.

1945 m. dirbo Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, 1947 m. Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyriaus inspektore, vėliau – paruošų skyriaus vedėja.

1949 m. atvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, ruošė disertaciją. 1950 m. rugsėjo mėn. grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė savo mokslinį darbą.

1952 m. sausio 14 d. Mokslų Akademijos Biologijos instituto taryboje apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją. 1955 m. išvažiavo į Kazachstaną dirbti visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties direktore.

1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino vyr. farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikiama aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacine kategorija. 1975 m., norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, išėjo į pensiją. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba E. Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.

1997  m. įsteigtas E. Šimkūnaitės fondas, kurio tikslas — propaguoti tautinę vaistažolininkystę, remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje.

E. Šimkūnaitės metai

Lietuvos Nepriklausomybę ir dr. Eugeniją Šimkūnaitę sieja Kovo 11-oji, tądien gimė žymioji farmacininkė, liaudies medicinos­ žinovė.

Pažymint 100-ąsias metines šviesaus atminimo farmacininkės, habilituotos gamtos mokslų dak­tarės, meiliai vadintos Lietuvos ži­niuone ar paskutine Lietuvos ra­gana, Eugenijos Šimkūnaitės gimimo metines 2020-uosius Seimas paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Mokslininkė savo gyvenimą paskyrė vaistinių augalų ty­rinėjimui, racionalaus jų naudoji­mo ir apsaugos propagavimui.

Plane, kuris parengtas bendradarbiaujant su Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondu, numatyta įamžinti Lietuvos nacionalinio kultūrinio paveldo puoselėtojos, knygų, monografijų, straipsnių autorės atminimą, įrengiant informacinius stendus Vilniaus botanikos sode, vaistažolių taką – Vingio parke.

Pristatyti E. Šimkūnaitės darbus, organizuojant konferencijas, edukacinius renginius, rengiant laidas apie vaistažoles televizijoje, radijuje bei leidžiant specialius informacinius leidinius ir kartu skatinant Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.

Atnaujinti Tauragnų krašto muziejuje įrengtą E. Šimkūnaitės įamžinimui skirtą edukacinę erdvę ir pritaikyti ją lankytojų poreikiams. Tauragnuose esančiame E. Šimkūnaitės Vyšnių sode planuojama įrengti 100-osioms gimimo metinėms skirtą suoliuką, o jos tėvų buvusių namų valdoje Tauragnuose – atminimo ženklą.

Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose, skaitė pranešimus visuomenei. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties.

E. Šimkūnaitės knygos ir rašytinis palikimas

Gyvenimo receptai

Pirmoji rašytinio palikimo knyga.
Knygoje atskleidžiamos lietuvių liaudies medicinos tradicijos ir paslaptys, iškeliama gamtos reikšmė žmogaus gyvenime, populiariai aprašomi geriausiai Lietuvoje pažįstami augalai, jų gydomosios savybės.

Knyga patvirtina, kad liaudies medicina, žolininkystė, gamtosauga Eugenijai Šimkūnaitei buvo ne tik jos darbas, profesija, bet ir svarbiausia dvasinio pasaulio dalis, neįkainojamas džiugesys, kuriuo mokslininkė tik gera linkėdama dalijosi su žmonėmis.

Trumpa ištrauka iš knygos „Gyvenimo receptai“
„Alergija — išties nemalonus dalykas, ypač šiais laikais. Seniau jos būta gerokai mažiau, bent jau suaugusiųjų tarpe, tiek mažiau, kad kai kurie alergikai buvo į šventuosius įskaičiuoti…
Alergikais gerokai pasirūpindavo pati gamta. Vaikų mirtingumas ir šiaip būdavo didelis, o alergikai visada mažiau atsparūs, nuo įvairių ligų išmirdavo pirmieji. Dabar vaikų mirtingumas labai mažas, išlieka alergikai, o tai prielaida alergijoms gausėti. Ne paslaptis, kad alergijas skatinančių veiksnių dabar daugiau – oro užterštumas, sintetiniai drabužiai, aštrios skalbimo priemonės ir t. t.
Liaudies medicina gerų priemonių alergijoms gydyti neturėjo, tikriausia ir negalėjo turėti, nes jų nėra ir šiandien. Todėl ir pasirinko pačių tiksliausią, nors ir labai griežtą. Nereikėtų jos niekinti ir dabar. Tai santuokų apribojimas. Jei atsirasdavo koks rožininkas (didelio ploto neinfekcinius bėrimus vadindavo „rože netampančiąja“), dusulingas ar kokio „valgio nepriimąs“, toksai senberniauti ar senmergiauti likdavo, gal tik pasiturintis šiaip taip susirasdavo porą.
Mokėjo liaudies medicina saugotis alerginių paūmėjimų: jei koks valgis netikdavo, jo brukte nebrukdavo, nesistengdavo klasta“ įduoti. Dabar „rūpestingos“ mamytės ir močiutės, matydamos, kad vaikas kratosi kiaušinių, stengiasi jį įkišti į omletėlį ar biskvitėlį. Vaikas nenori pieno ar varškės – vėl kur įmaskuoja. Aišku, paisyti reikia tik normalaus nenoro, o ne lepūnėlių aikščių. Liaudies medicina ypač paisė, kad uogos nebūtų valgomos ant tuščios širdies, ir išties – pakanka kartų Įeitą gerai paskanauti braškių ankstyvų rytų, jau vaikas ir beturįs alergijų. Jei karščiuojančiam ligoniui brukte brukamas koks gaivinantis vaisių gėrimas, greičiausiai tam vaisiui atsiras alergija. Taigi ir slaugant ligonį, labai reikalingas dėmesys ir nuoseklumas.
Seniau žydint rugiams būdavo šventas ramus metas. Nė artyn rugių lauko neidavo, netrukdydavo, tegu ramiai jūruoja. Kaip ten rugiams, o patiems duonos augintojams didelė nauda būdavo – išvengdavo alergijos rugių žiedadulkėms, ruginei duonai. Daugelis „ruginių“ alergikų arba jų motinos nėštumo metu yra ilgokai pabuvoję prie žydinčių rugių.

Spygliuočių miškų gyventojai gan atsparūs, nors ir jiems pasitaiko žydėjimo metu pušynuose pasigauti bronchitų, jei ne bronchinę astmų, o atvykėliai neretai ne tik ligų susi- gauna, bet ir lieka alergiški net pušų kvapui.“

Šimkūnaitė E. Gyvenimo receptai: iš žiniuonės palikimo. – Vilnius, 2001, p. 10-11.

                                                                Gyvenimo paslaptys ir lemtys

Antroji žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės rašytinio palikimo knyga, kurioje spausdinamas mėnesių horoskopas pagal paukščius, metų horoskopas pagal javus, lietuvių liaudies švenčių papročiai ir burtai, taiklūs patarimai turintiems sveikatos ir gyvenimo rūpesčių.

Trumpa ištrauka iš knygos:
„Senovės žmonėms kur kas geriau laukai derėję, nes žinota, kada kokį javą sėti. Tinkamai parinkdavę ir gaudavę gerą derlių. Priverstų ir mums žinoti, kada kieno metai.
Esą kiekvieni metai turi savo javą, taip, o ne kitaip klostosi tais metais gimusiųjų likimai. Eilei atėjus, vėl metai grįžtą. Taigi pažiūrėkime, kokius metus kam buvo nuskyrę mūsų seneliai.

ŠERIO (BENČIO) METAI
Šerys (šerytė) — sora, bentis – sudaninės šerytės atmaina, bentis – prasta plaktinių miltų putra. Javai žinomi jau iš archeologinių kasinėjimų.
Pavasaris vėlyvas ir šaltokas, drėgnas, vėliau staigiai atšyla ir sausa šiluma laikosi iki vasaros vidurio, trumpai sodriai palyja ir vėl iki rudens sausa.
Šerio metais gimusieji būna labai judrūs, landūs, netgi įkyroki.

PUPOS METAI
Po ilgo šalto pavasario, dažnų lietų nusistovi trumpi šilti orai. Paskui vėl vėsu, dažni lietūs. Per pupžydį, kai septyniom aštuoniom savaitėm nusistovi sausa šiluma, pupos gausiai mezga, ankštys pilnos, gerai noksta, o paskui, kad ir su šiluma, ligi pačių šalnų vis palyja. Pupos pradeda šakotis, antras trečias ankštis mezga. Sėklos pilnai neišnoksta ir žarduose, bet kiaulėms bėralui geresnių ir nereikia. Jaučiams, sunkiai ariantiems, sunkiai vežiojantiems, geresnių už pupinius miltus irgi nėra. Sėklai ar valgiui pirmųjų ankščių pakanka sočiai.“

Šimkūnaitė E. Gyvenimo paslaptys ir lemtys: iš žiniuonės palikimo. – Vilnius, 2003, p. 84-85.

Gyvenimas be tablečių

Trečioji žiniuonės rašytinio palikimo knyga padės skaitytojui geriau susivokti sudėtingame vaistažolių pasaulyje, kokią vaistažolę pasirinkti namų vaistinėlei, kaip jas užauginti, gydytis sunegalavus.

Pateikiamas sąrašas vaistažolių, uogų, grybų. Kam visa tai labiausiai tinkama naudoti, bei nuo ko apsaugo ir su kokiais negalavimais padeda kovoti.

Pateikiame trumpą ištrauką iš šios knygos:
 „Nuovirus verdame iš džiovintų ar nedžiovintų žaliavų švariame nemetaliniame arba emaliuotame inde. Žievėse, šakniastiebiuose ar vaisiuose tanidų kelis kartus daugiau negu žolėje. Jų imame 4-5 valgomuosius šaukštus litrui nuoviro. Nuovirus patogiau pasigaminti namų sąlygomis. Žygyje dažniausiai tenka pasitenkinti sultimis, išspaudžiamomis iš trintų žolių ar lapų, arba žievių, vaisių šakniastiebių košelėmis. Tiek sultims, tiek košelėms vartojamos augalų dalys, ypač šaknys, turi būti visai švarios. Tanidiniai nuovirai, ypač sidabražolės, gilių, ramunėlių, tinka burnai paskalauti, netyčiomis lūpą įsikandus ar šiaip burną sužalojus. Tanidiniais nuovirais ar sunkomis galime pasigydyti ir suveltas pūsles. Dar geriau, prieš rengiantis ilgai irkluoti, ar nešioti sunkesnę žygių avalynę (3— 4 dienas prieš žygį), rytą ir vakarą plautis delnus ir kojas stipriu tanidiniu nuoviru. Oda užsigrūdins ir pūslės nesivels.
Žaizda ir prasikulta nosis smarkokai kraujuoja, o dažnai dar ir gero tvarsčio parankėje turistas neturi. Kraujuojančioms žaizdoms tvarstyti labai tinka jaunų kukurdvelkių vaisiakūnių minkštimas. Galime žaizdą užpilti sultimis ar uždėti košele, žinoma, iš švariai nuplautų kraujažolių, asiūklių, gysločių, trikertės žvaginės. Jei žaizda užteršta dirbamos žemės, kelio arba ganyklos žemėmis, reikia nepamiršti ir stabligės serumo susileisti.
Medkirčiams, statybos darbininkams, ir turistui, nulėkusiam į griovį, neretai tenka nusibrozdinti krumplius ar negiliai susižeisti. Tokiems atvejams labai gera turėti pumpurų (tuopos ar beržo) antpilo. Jam paruošti geriausiai tinka kamparo ar boro spiritas. Į 100 gramų spirito įdedamas arbatinis šaukštelis besprogstančių pumpurų. Savaitę palaukus antpilas tinka vartoti. Neturint antpilo, galima vartoti jaunų lapų (tinka ir atžalų lapai) ar pumpurų košelę.
Nušalus pakosėti – paprasčiausias dalykas: daug lengviau atsikosėsime, jei gersime šalpusnio, čiobrelių ar jų mišinio arbatą. Jei per tris keturias dienas kosulys žymiai nepalengvėjo, jei per septynias aštuonias dienas visai jo nepamiršome, arba jei greitai (pvz., po savaitės ar dviejų) pasikartojo, pasitarkime su gydytoju.
Kas gyvena su senyvais žmonėmis ar turi vaikų, tam tenka rūpintis vidurių sutrikimais. Reikia turėti vidurius laisvinančiųjų ir kietinančiųjų vaistažolių. Kietinimui tinka anidinės žaliavos ir mėlynės, o laisvinimui — šunobelės ir šaltekšnio vaisiai ir žievės.“

Šimkūnaitė E. Gyvenimas be tablečių: iš žiniuonės palikimo. – Vilnius, 2005, p. 11-14.

Indraja – saulės duktė

„Indrajos žemė – tai visa, ką akys užmato įlipus Salako bažnyčios bokštan. Tai buvo išmintingiausias ir sveikiausias kraštas, nes Indraja žolynais, išgautais iš Saulės, gydė Indrajos žmones, pakol tie visa gera neišpūstėjo, tuo užrūstindami Indrają. Ši užpykusi išėjo iš žmonių, o kraštas sunyko nuo ligų ir aplaidžių.“

Tai yra savitas E. Šimkūnaitės rašytas kūrinys. Indraja galima aptikti ir jos rašytoje pasakų knygelėje „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“. Verta paminėti, jog kūrinys yra parašytas rytų aukštaičių uteniškių tarme, tauragniškių šnekta, todėl dažnam skaitytojui gali sudaryti šiokių tokių kėblumų skaitant. Taip pat vartojami ir retesni, mažiau žodynuose sutinkami žodžiai.

Trumpa ištrauka iš šios knygos:
TOJ VIETAJ, kur dabartės Indrajas ažeras, kadai kadžių didela graži pieva būva. Prie tai pievai aukštam kalni gražus dvaras stavėja. Tam dvari jauna pana būva. Ne viena būva, su sava močiu gyvena. Inprata tan dvaran jaunikis  jadinėtei jaunųjų panų pasdaboja. Ir jai jaunikis pasmėga, pasmėga ir močiai. Jadinėja, jadinėja – dukteres ne- išdera. Ir susitare jaunieji slapčiom na močias pabėgtei. Ažjuta močia jaunuosius pabėgus ir ažlaide jiem pakeliui undenį, kad juos prigirdytų. Ažvyja unduo jaunuosius vidury pievas, katran kraštan neplauksi – kraštas toli, nenuplauksi. Nusgunda pana ir pradėja Saulas prašytei: „Saulala matinėla, atsižadėja manįs tikra motina, nars tujai manįs neatsižadėk.“
Pasgailėja Saula jaunųjų, liepe Vaivorai nulaist ažeran juostų, tuj juostu jaunieji ir išsikėla kraštan. Persakė Saula broliui, kaip močia dukteriai jaunikia paiškadavoja.
Ažpyka Saulas brolis, trinkę tan dvaran, dvarų šipuliuosna sudaužė, undenin sumėtė, prigirdė sanų ponių tam pačiam undeny, katrų ažleide.

Šimkūnaitė E. Indraja – Saulės duktė. – Vilnius: UAB „Valstiečių laikraštis“, 1999,  p. 5-6.

Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys

Šiame leidinyje pateikiami patys populiariausi E. Šimkūnaitės sukurti ir gydymui taikyti vaistinių augalų mišiniai. Dalis šių receptų yra iš pačių pacientų, kurie konsultavosi pas žiniuonę, kita dalis yra išsaugota Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo.

Ištrauka iš šios knygos:
„Fitoterapinis toks pat dokumentas, kaip paprastas receptas, tačiau turi ir tam tikrų ypatybių. Kaip ir bet kuriame recepte pirmiausia rašoma stipresnės, pagrindinės žaliavos, po jų — pagalbinės pirmos eilės didesniu kiekiu, pagaliau mažiausiai veiklios, sudarančios aktyvią mišinio masę. Fitoterapinio recepto ypatybė — jis turi kaitaliotis, t.y. rašomi ne daugianariai- 4-5 ingredientų. Jeigu tikrai žinoma, kad vartoti reikės trumpą laiką arba po stipresnio trumpalaikio kurso vartoti reikės ilgesnį laiką švelnesnį kursą, tai intensyviojo periodo laikotarpiui galima skirti ir didesnio ingredientų kiekio receptus arba viename recepte derinti kelias pagrindines veikliąsias medžiagas, pvz.: viename recepte tokiu atveju gali būti išrašyta ir svilarožė, ir čiobrelis, ir šalpusnis. Vienos veikliosios medžiagos stiprina kitų veikimą, kitos atvirkščiai, jas slopina, paverčia netirpiomis ir pan. Pvz, tanidinės žaliavos išaktyvuoja alkaloidus ir glikozidus. Arba, silpni islandinės kerpenos antibiotikai, susidūrę su aštriais grynais antibiotikais, labai padidina alergijos pavojų.“
VAISTŲ GAMYBA
„Užpilai  žymimi raide „A“ iš aromatinių, gleivinių žaliavų, sultingų (kad ir džiovintų) vaisių, žiedų, lapų, žolių.
Visi receptai sudaryti suaugusių dozuotomis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, turi būti atitinkamai sumažinama. Mažinti galima mažiau užplikinant arba gautą užpilą sugirdyti ne per dieną, o per 2-3. Paruoštas užpilas laikomas šaldytuve. Į tam kartui skirtą dalį įpilama truputį karšto vandens. Ilgiau kaip 3 dienas vartoti tą patį užpilą nerekomenduojama. Receptai sudaryti taip, kad suaugusiojo paros dozė būtų 1 valg.š. mišinio. Užpilama viena stikline verdančio vandens (250 ml). Jei vaistas ruošiamas ateičiai, sekančiai dienai skirtas žaliavų kiekis užplikinamas termose reikalingu vandens kiekiu. Jeigu vaistą reikia paruošti greitai, į emaliuotą ar kaitrai atsparų stiklinį indą supilamos žolės, užpilama šalto virinto vandens, pašildoma iki užvirimo, uždengiama ir leidžiama lėtai atvėsti.
Nuovirai (Decoctum, žymimi raide „B“) gaminami iš kietų augalų dalių (žievių, šakniastiebių, sausų vaisių, pvz., alksnio kankorėžių). Namų sąlygomis ruošiant nuovirus, reikalingas vaistažolių kiekis užpilamas šaltu virtu vandeniu, imant jo kiek daugiau – 1 valg. šaukštui 1,25 stiklinės (apie 300 ml). Užpiltas mišinys paliekamas kelioms val. (3-4) pastovėti, kad geriau subrinktų, po to užvirinama ir viską perpilama į termosą, kaip ir užpilui.
Vonioms (žymimi raide „V“) reikiamas kiekis vaistažolių užpilamas verdančiu vandeniu, uždengiama ir paliekama kelioms valandoms prisitraukti, indą šiltai apgaubus. Po to skystis nukošiamas, liekanos dar kelis kartus praplaunamos karštu vandeniu, surinkti skysčiai sumaišomi. Pravėsinus, galima įpilti dar šalto vandens.
Aplikacijoms (dažniau vartojamos suaugusiems) reikalingas vaistažolių kiekis užplikinamas verdančiu vandeniu, šiltai uždengus paliekama kelioms valandoms subrinkti. Turi būti tiršta, gerai formuojama košė. Jei reikia, galima pridėti truputį sausų žolių, gerai išminkyti arba kiek praskiesti. Košė aplikacijoms turi būti karštoka, bet dar malonios temperatūros. Tarp dviejų marlės ar plono audinio sluoksnių formuojama juosta, maždaug 1-1,5 cm storio, kad gerai apgultų gydomą vietą. Padengiama polietelenine plėvele arba vaškuotu ar kitu vandeniui nepralaidžiu sluoksniu ir lengvai aprišama. Drėgna masė niekur neturi prasikišti iš po izoliacinio sluoksnio. Laikoma nuo pusvalandžio iki 4 valandų (galima ir iki 8 val.).“

Šimkūnaitė E. Receptų rinkinys. – Vilnius, 2015, p. 47-50.

Gyvačių karalystė

Visą savo gyvenimą habilituota mokslų daktarė E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimo vietas, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Laimingom atvirumo akimirkom, įkvėpimo pagauta jų gali pateikti tokių nuostabių istorijų, legendų, pasakų.

Ištrauka iš šios knygos:
Jeigu yra karalystė, tai turi būti ir karalius, turi būti ir karalienė. Gyvačių karalių žmonės, matyt, ne gyvatinu vadino: kai Žeimio Želmino ko meldžiam, sakome ne tik “Želmine žalkti, žalkčių karaliau”, bet ir “Želmine žalkti, gyvačių karaliau”. Kitokių kreipinių gyvačių karalių bent jau liaudies medicinoje nėra. Žalčio  gyvačių karaliaus galybė gyvatėms, matyt, didelė: kai kirtusi gyvatė žadama (užkalbama) savo piktybės neatsiima, t. y. kai žmogus ar gyvulys, kurį kirto, ar manoma, kad kirto, nesveiksta – prašoma Želmino žalkčio, kad lieptų gyvatei piktybę atsiimti. Kad būtų prašoma ko gyvačių karalienės – tokių žadėjimų nėra. Sakytum, ir pačios karalienės nėra? Bet didieji gyvatininkai, tokie kaip Sėlos Deveikis ar Apvynijos Kastulis, pasakojo, kad tegu ir ne patys, tai jų seneliai tikrų tikriausiai matė gyvačių karalienę ant Krašuonos tilto besišildančią. Tokie vyrai nemeluos, ko patys nematė, nežino – nepasakoja.
Kirtusi Utenos – Tauragnų vieškelį Krašuona net Žeimeną siekia,- lyg ir nedidelė upelė, bet kitos tokios nėra. Ilgas, kad ir neplatus jos slėnis visas raistuotas: kur raistas išpla tėjęs, su nedidelėmis salelėmis, net ir kalvelėmis, o kur ir visai siauras. Yra viena kita aukštumėlė, kur net ir skurdus vienkiemėlis įsimetęs. Bet šiaip jau pats raistas – šimtamečiai nepamena, kad mažesnės ar didesnės pušelės augtų: stovi sau per pusę sieksnio, nors gal poros šimtų melų. Kad jos tikrai lėtai auga, iš viso augimo matyti: paauga, kol šaknys uždūsta raisto marmalynėje, nudžiūsta, o jų vietoje kitos, tokios pačios bedalės auga ir džiūsta. Gal ir tikrai taip, nes apie 1930 m. netoli Tauragnų vieškelio raistą pasausino – pušelės stipriai ūgtelėjo. Į patį raistą nelabai kas lindo, o jei ir ėjo didžiųjų viržių (Erica tetralix L.- tyrulinė erika) ar kitų labai svarbių retų vaistažolių pasirinkti, tai tik žiūrėjo, kad gyvačių karalystėje gyvačių nekliudytų, nesupykdytų ar joms žalos nepadarytų. Dar Krašuonoje buvo kiškio aviečių ir raistuogių, aštriųjų viksvų, kuriom ir sriegines, ir šakines dedervines nutrina.“

Šimkūnaitė E. Gyvačių karalystė. – Vilnius: Mokslas ir gyvenimas, 1993,  8 p.

Pipirų žemė

Apsakymai apie prieskoninius ir vaistinius augalus.

Ištrauka iš knygos:
„Pipiras ir…o gal ir kiek ankstėliau

Mūsų protėvių laikais gerokai pigtelėjo prieskoniai. Tam priežasčių buvo daug: atsirado garinių laivų, kelionės paspartėjo, pasidarė saugesnės, padidėjo ir laivų keliamoji galia, atpigo transportas. Labai svarbu ir tai, kad prieskoninius augalus pradėjo auginti ne tik jų tėviškėse, bet ir kitose šalyse, kur dirva bei klimatas tiko; atsirado ir daugiau, ir kultūrose žymiai lengviau surenkamų, Nors keliolika ar net kelias dešimtis kartų atpigę prieskoniai dar buvo brangūs, gal ir ne mūsiškėmis, mandagiai tariant, “sutartinėmis” pardavinėjami, bet brangūs. Tada čia žodį tarė chemija: įsigudrinta gaminti įvairių kvapų, labai panašių į natūralius, tik jau tikri žinovai, labai išlavintos uoslės ir skonio specialistai gali atskirti natūralų kvapą nuo dirbtinio.
Prieskonininkystė nežlugo, bet natūralių pipirų milteliai gal tik 2-2.5 karto brangesni už vokišką juodalksnio ar kitokią žievę, įkvėpintą dirbtiniu kvapu.
Šiandien natūralių prieskonių augintojai turi kaip niekada anksčiau rūpintis kokybe, gera ir našia agrotechnika ir nepamirština pasižiūrėti į vaistinę, nes vaistinėje prieskonius ir kitus gardžiakvapius augalus keičia mažiau negu virtuvėje. Pipirui irgi gerokai teko užleisti savo valdas;gerokai mažesnė ir jo šlovė, vargu ar kas dabar besididžiuoja pipirų maišu pavadintas, ko gero, gali įsižeisti, manydamas, pikčiurna pavadintas, nors pipiras dar tebėra pipiras.
Ne taip jau lengva patikėti, bet tikrų tikriausia tiesa, kad ant besikadarojančio (lianinio) to paties pipiro krūmo auga karčiųjų, kvapniųjų it baltųjų, Ne dėl to, kad pipiro vaisiai būtų margi, anaip tol, nuskina neprinokusius, džiūdami susiraukšlėja, kaip ir daugelis neprinokusių vaisių, aitresni, Prinokę didesni, lygučiai, švelnesnio kvapo. () jeigu, prieš džiovindami prinokusius palaiko krūvose, kad gerokai sukaistų, luobelei suminkštėjus atšustų, gerai nuplovę, kartais ir smėliu beplaudami patrynę pagamina baltuosius. Kažkada baltuosius labai vertino, dabar jo nebemadingi – darbo daug, išeiga gerokai mažesnė ir kvapas ne malonesnis…
Seniau būdavo galima nusipirkti stambokų, gerokai pigesnių itališkų ar ispaniškų pipirų, tai ne pipirai, o mirtos vaisiai. Kartais tokie ir kambariuose sunokdavo. Nebūtinai ir vaisiai – mirtos lapai labai geras prieskonis.
Pipirai, pipirai, tai lyg aštraus prieskonio etalonas, tad labai daug pipirų ir pipirikių, visai ne gimininių tai turkiškieji pipirai. Jie tiek turkiški, kad turkai labai juos pamėgo ir vieni pirmųjų ėmė daug jų auginti .“

Šimkūnaitė E. Pipirų žemė. – Vilnius, 1993, p. 4-5.

Girios medeliai, žali žaliuonėliai

Garsios žolininkės pasakų knyga apie medžius perpinta liaudies medicinos žiniomis, įvertintos medžių gydomosios savybės.

Trumpa ištrauka iš knygos.
MEDELIŲ KALBA
„Seniai seniai, ne prieš šimtą, o du ar daugiau šimtų metų, žmonės ne sau dirbo, o dvarams nugaras lenkė. Salako dvarui ir Tauragnų miestas Katlėrių ir Inkartų kaimai lažą ėjo. Vieną kartą ir inkartiškė Verutė, nors dar ir dešimtų metų nebuvo sulaukus, nuėjo dvaran plunksnų plėšyt. Kaip neisi, jei mamytė nesveikuoja.
Savaitei suėjus kitos merginos atėjo, pasakė, kad Verutės mama visai sunegalavus, marinama. Mergytė, nei ryto nelaukus, temstan bėgte išbėgo.
Kol laukais bėgo, kad ir temo – dar ne taip baisu. Šeimaties girion inbėgo, – tamsu, medžiai tik ošia, tik gaudžia. Išsigando Verutė, nei toliau bėgti, nei atgal grįžti, nei nakčia eiti, nei aušros laukti.
Išsigando, klausosi girios kalbos ir nesupranta, – ar gražumu ką sako, ar barte barasi.
Pradėjo Verutėlė girios medelių atsiprašinėti:
-Oi jūs girios medeliai,
 žali žaliuonėliai,
ne iš gerumo giria einu,
ne iš gerumėlio miegelį drumsčiu, –
iš didžio vargelio,
iš rūpestėlio.
Ar Verutė girioje kiek apsiprato, ar patiko girios medeliams jos kalba, tik – lyg ir ramiau giria ošia, lyg ir švelniau kalba.
Insidrąsinusi Verutė pradėjo girios medelius prašyti:
– Oi jūs medeliai,
 žali žaliuonėliai,
 tai kad perprasčiau jūsų kalbelę,
 tai aš inveikčiau didį vargelį.
Apsiverkė gailiais rasos lašais beržas, pasigailėjo gražiai prašančios mergytės ir persakė girios medelių kalbą.
Linksma, kaip viešnagėje viešėjus, parbėgo Verutė, sutaisė motinai vaistų. Tik gurkšnelį išgėrė – sveika atsikėlė.
Graži mergina Verutė išaugo, gražias vestuves iškėlė, savo vaikus augino; sena senutėlė suseno, o girios medelių, žalių žaliuonėlių kalbą vis labiau perprato, žmones nuo visokių ligų vadavo.
Daug kam Verutė girios žodžius persakė. Girdėjo jos pasaką iš senelės ir garsi Tauragnų krašto žiniuonė ir pasakotoja Sereikienė, o iš Sereikienės – aš pati girdėjau.
Klausykitės, vaikai, pasakos, pasakos apie girios medelių galybę.“

Šimkūnaitė E. Girios medeliai, žali žaliuonėliai: pasakos vaikams. – Vilnius, 1991, p. 5-7.

Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Kartu su J. Urbiene parašė knyga “Vaistažolės” (1971 m. Vilnius). Daktarė daug rašė straipsnių mokslo populiarinimo temomis. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose Tarybų Sąjungos respublikose bei Lietuvoje. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei.  Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Kalbėjo ir rašė daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai, šmaikščiai.

E. Šimkūnaitės mintys ir receptai

E. Šimkūnaitė buvo viena atkakliausių sveiko gyvenimo būdo propaguotojų.
Mokslininkė toli pralenkė laiką, skatindama į pacientą žvelgti individualiai.

Sveikatą turime visam gyvenimui tik vieną, tad stenkimės, kad sąmoningai ar nesąmoningai neatsistotume ligos pusėje. Gydytis – ne kortomis lošti, rizikuoti nevalia“.

Šiuos habil. dr. E. Šimkūnaitės žodžius, šias nuostatas, kuriomis ji vadovavosi konsultuodama jos pagalbos prašiusius žmones, galėtume vertinti, kaip norą įžvelgti genetinį paciento paveldą.
Mokslininkė labai vertino ir skatino žmogaus ir gamtos  ryšį, žmogų vertindama kaip gyvosios gamtos dalį.  Ir turbūt svarbiausia, ko mokė E. Šimkūnaitė – tai nesavanaudiško bendravimo. Tai taip aktualu šiuolaikinei visuomenei:

Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa, o jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok“.

Dviejų disertacijų autorė vertino žinias, jų svarbą ir skatino mokytis visą gyvenimą, jau
nuo vaikystės.

Ko neišmoko dar žįsdamas, neišmoks ir žildamas“, – rašė.

Noriai savo žiniomis dalijosi. Mokslininkės mintys:

Daugelio mūsų gamtosaugininkų norai geri. Bet aš dažnai galvoju, ar kai kurie žalieji yra nuo žodžio „žalas”, t.y. buki kaip jaučiai, ar nuo žodžio žalias. Gamtosaugininkus reikia mokyti, ir labai rimtai. Kai jie matys ne tik žolę, bet ir supras, kodėl ji auga ir kokie jos ryšiai su aplinka, tik tada bus tikri gamtos saugotojai, o jei tik verks apsikabinę sužalotą medį — bus panašūs į tuos, kurie anąmet vidurvasarį sodino medelius prie Ignalinos atominės elektrinės. “

Prisimenu, pavyzdžiui, žalius ekonominius asilus – budėjo prie Kauno marių, kad nepastatytų hidroakumuliacinės elektrinės. Tas turbinas buvo galima atsivežti pigiai. Dabar tą elektrinę vis tiek statyti reikia, ir stato, bet kainuoja dešimteriopai daugiau. Žodžiu, būti gamtosaugininku galbūt labai malonu, reikalinga ir netgi kilnu, bet, kad tai nebūtų asilo architektūra statant aūlą, reikia turėti ir smegenų, ir pasiruošimo, ir darbo. Vienu metu buvo bandyta mokyti po truputį gamtosaugos pradinėse klasėse. Ir reikėjo tai tęsti. O jei pamoko šito keliolika valandų studentus – kokia nauda? Reikia mokyti nuo vaikų darželio. Kokia gali būti kalba apie gamtosaugą, kai mama su vaikučiais skina glėbius žibuoklių, kurių pas mus jau smarkiai mažėja, arba kai darželio auklėtoja pasodina vaikus kiaulpienių pievoje ir tie jas drasko.“ – mokslininkės protingi pamąstymai.

„Natūralu, kad vaistažolių paklausa didėja mat ilgėja žmonių amžius – o seniems žmonėms vaistažolės geriau tinka negu stiprūs vaistai. Gerokai daugiau dabar yra silpnų vaikų – ir juos reikia vaistažolėmis paramstyti. Daugelis dabar antibiotikus ir kitus stiprius vaistus vartoja netaisyklingai (ne kol liga baigiasi, o tik kol sveikata kiek pagerėja), tad įsivaro chronišką ligą — o kuo chronišką gydysi jei ne vaistažolėmis?“
Paparčio žiedas — sudėtingas daiktas. Tai labai senos pasaulėžiūros įvaizdis. Tai saulės dalis, iškritusi iš žiedo ir pataikiusi į papartį. Bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės — apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis.”

„Žmogus – nei gamtos valdovas, nei koks pastumdėlis benamis, jis lygiateisis narys, visų įvykių dalyvis, turįs teisę reikalauti, kad su juo padoriai ir teisingai būtų elgiamasi. Bet jis ir atsakingas už savo veiksmus, ir padaręs žalą, privalo ją išpirkti. Lygus tarp lygių, lygus gaudamas, lygus ir atsakydamas.“

„Bet kokiai vyriausybei, kuri gali atsisėst ant dirbančio žmogaus sprando, lovys turi būti ne per pilnas ir ne per daug skanus. Atidirbk už tai, ką suėdei, tuomet bus gerai. Nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia.“

„…patarčiau sutuoktiniams retkarčiais viens nuo kito pailsėti. Juk ir kaimuose darbai buvo skirstomi — vyrai išeidavo j laukus, moterys tupinėdavo namie. O dabar šiuolaikinėse dėžutėse tik stumdosi visą laiką subine į subinę. Tai nors per atostogas poilsiauti reikėtų atskirai, tik neužmiršti savo pareigų šeimai.“

„Skausmas — viena didžiausių gamtos dovanų mums, tai signalas, kad reikia tvarkytis, gydytis, būtina ieškoti skausmo priežasties, o kai jau žinome ir rimtai gydomės, skausmą kentėti nebūtina.“

O štai keletas profesorės E. Šimkūnaitės receptų

Erškėčių sėklų aliejus (iš E. Šimkūnaitės rankraščio)
„Erškėčių sėklas reikia panaudoti protingai, nuvalyti plaukelius, nuplauti ir nusausinti. Po to sėklas reikia sugrūsti arba sumalti kavamale į rupius miltelius. Iš jų galima daryti aliejinę ištrauką arba virti arbatą, kiek sugadinant. 100 g aliejaus (tik ne linų) imti 20 g miltelių, gerai sumaišoma ir laikas nuo laiko suplakant. Laikoma šiltoje vietoje, prie gyvatuko ar radiatoriaus 2 savaites. Norint pagaminti greičiau, indas su mišiniu statomas į puodą su vandeniu taip, kad vandens būtų aukščiau negu mišinio lygis, bet verdant neprisitaškytų į indą su aliejumi. Virinama apie 2 val. nuo užvirimo. Karštai ar šaltai paruoštas aliejus nukošiamas. Tinka sausai veido odai, kad nešerpetotų, ypatingai tinka praguloms, žaizdelėms, nušalimams, nudegimams gydyti, skaistina veido odą, o geriant po arbatinį šaukštelį vieną pusvalandį ar valandą prieš valgį, gali padėti atsikratyti opaligės, jeigu nėra ji linkusi piktybėti.“

Morkų aliejinė ištrauka (iš „Sveiko gyvenimo receptų“)
„Gerai nuplautas morkas sutrinti smulkia trintuve, vienai stiklinei morkų košės reikia pridėti po 1 valgomąjį šaukštą jonažolės, dilgėlės lapų, medetkos žiedų. Gerai išmaišyti. Jeigu žolės nedžiovintos, galima tuoj pridėti aliejaus. Jeigu žolės sausos, tai reikia kelias valandas palaikyti, kad žolės subrinktų. Kiek košės, tiek pridėti aliejaus. Tinka bet koks, tik ne linų. Gerai sumaišytą košę sukrėsti į emaliuotą siaurą indą arba dar geriau – į stiklainį siauresniu kaklu. Indą su koše įstatyti į didesnį puodą su vandeniu. Vandens turi būti tiek, kad apsemtų tą košę. Virinti apie 2 val. (nuo užvirimo). Išgaravusį vandenį papildyti galima tik verdančiu. Aliejus turi pasidaryti skaidrus ir nebesiskirti iš košės oro burbuliukai. Kiek pravėsusį mišinį reikia perkošti. Pagamintą aliejų reikia laikyti vėsioje vietoje. Geriau vienu kartu daug jo neruošti. Aliejumi tepti žvynėtas vietas vieną kartą per parą.“

Nuo reumato ir podagros (iš „Sveiko gyvenimo receptų“)
„Sąnariuose gali būti reumato ar podagros procesas, paūmėjimo metu reikalinga ramybė, o kai procesas sulėtės, galimas ir vidutinis ar intensyvus masažas. Gali būti druskų – ataugų. Jeigu nepažeista kremzlė, galima ir gan intensyviai masažuoti, o jei kremzlė pažeista, masažas turi būti labai ribotas. Labai ribotas masažas turi būti ir tada, kai kaulų galai išretėję, netekę kalcio. Sąnariuose gali būti ir tuberkuliozinis, ir piktybinis procesas, šiais atvejais reikalingas tik lengvas patepimas, paglostymas, bet jokiu būdu ne intensyvus trynimas, sąnario lankstymas.“
„Jei tikrai nežinome priežasties, bet stipriai skauda, tai trukdo judėti ir miegoti dorai neleidžia, visada būkime atsargesni, pasirinkime ką švelnesnio. Galime pasidaryti kramtalo, susimaišyti valerijono šaknų su kmynų ar krapų sėklomis. Valerijonų turi būti 3–4 kartus daugiau, galima dar pridėti kiečio šaknų, kelis kartus per dieną prieš miegą sukramtykime ir iščiulpkime po žiupsnį, kol nebus nei skonio, nei kvapo, liekanas galima išspjauti. Pasitepimui galima padaryti degtinės ar aliejaus ištrauką iš gailių, kiečių ir apynių. Keturis šaukštus mišinio, prie kurio galima pridėti ir mėtų, užpilame 0,5 l skysčio, šiltokoje vietoje kartais suplakant laikoma savaitę.“

Trombozių atvejais (iš „Sveiko gyvenimo receptų“)
„Ištraukoje turėtų vyrauti barkūnas (geriau geltonžiedis) arba stumbražolė, gardunytė. Gali praversti ir kaštonų kompresas, tik gerai atsiminkite, kad iš kaštonų reikia daryti tik vandens ištraukas ir tik 1–2 kartams. Degtinės ir spirito ištraukos – tai skysčio ir kaštono gadinimas. Gali praversti ir bulvių sulčių ar tarkuotų bulvių kompresas.
Piktybinių sąnarių pakitimų atvejais geriau tiks drignių, ugniažolės, apynių ištrauka, galima pridėti mėtų ar katmėtės. Gali praversti šiluma, lengvas nešutinantis (be klijuotės ar plėvelės) sausas aprišimas.
Tuberkuliozinių sutrikimų atvejais gali tikti lengvi trynimai su jonažolėmis, nuskausminančiomis žolelėmis ir lengva sausa šiluma.
Žinoma, visi šie patarimai tik pagalbiniai, gydyti negydo, tik šiek tiek padeda, o gerai išsiaiškinti ir tiksliau pasirinkti turėtų padėti gydytojas.“

Kunčienės arbata (ši arbata sukurta E. Šimkūnaitei atminti)
„Pavasario pradžioje, kai trūksta vitaminų ir energijos, galite pasiruošti stiprinančios arbatos. Nedidelę kadagio šakelę ir 4–5 šaldytas vyšnias užpilkite stikline karšto vandens (95–98 °C), uždenkite. Po pusvalandžio nukoškite ir dieną per du kartus išgerkite. Vietoje šaldytų uogų galite imti ir džiovintų vyšnių, tada, kad būtų ryškesnis skonis ir spalva, galite užplikyti termose.“

Kadagys ir vyšnia – profesorės E. Šimkūnaitės labai mėgti augalai.

E. Šimkūnaitės vaistiniai augalai

E. Šimkūnaitė buvo aukščiausios kvalifikacijos mokslininkė, biologijos mokslų habilituota daktarė, parengusi ir apgynusi dvi disertacijas. Abi disertacijos buvo ilgamečio, kryptingo, daug jėgų ir laiko reikalavusio darbo rezultatas.
Pirmąją disertaciją „Valerijonų kultivavimas Lietuvoje“ E. Šimkūnaitė parengė 1951 m., o duomenis šiam darbui pradėjo rinkti 1940 m., dar būdama Vytauto Didžiojo universiteto, kur studijavo farmaciją, studente. Labai tolimais 1948 m. mokslinius duomenis apie vaistinio valerijono išteklius E. Šimkūnaitė rinko Merkio upės ties Merkine užliejamose pievose. Tai ji darė ir daugelyje kitų Lietuvos vietų. 1947 m. E. Šimkūnaitė, parodžiusi ypatingus organizacinius gabumus, padedama vaistinių vedėjų ir darbuotojų, 14-oje Lietuvos vietovių įkūrė vaistinio valerijono plantacijas. Savo disertacijoje E. Šimkūnaitė įrodė, kad vaistinio valerijono šakniastiebių rinkimas gamtoje yra sunkus ir nepelningas darbas, todėl būtų kur kas prasmingiau, esant poreikiui, šį vaistinį augalą kultivuoti, nes nesudėtinga technologija panaši į bulvių auginimą.
Antrąją disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“ E.Šimkūnaitė parengė 1970 m. Darbe buvo apibendrinti daugybės mokslinių ekspedicijų rezultatai.

Pagrindinis dėmesys disertacijoje skirtas vienos kerpės – islandinės kerpenos, – ir septynių augalų rūšių – vaistinio pataiso, balinio ajero, paprastojo šaltekšnio, miltinės meškauogės, kurią E. Šimkūnaitė vadino arkliauoge, paprastojo čiobrelio, smiltyninio šlamučio ir paprastojo kadagio, –ištekliams ir jų galimam naudojimui apžvelgti. Daug šių augalų tyrimų buvo atlikta įvairiose Varėnos rajono vietose.  E. Šimkūnaitės sukurtais moderniais vaistinių augalų išteklių apskaitos metodais ir rekomendacijomis tokius augalus rinkti daugybę metų sėkmingai naudojosi vaistinių augalų paruošėjai ir įvairių sričių mokslininkai.
Po antrosios disertacijos apgynimo E. Šimkūnaitė visiškai pelnytai pradėta vertinti kaip viena geriausių Lietuvoje vaistinių augalų savybių žinovė ir žinių apie tokius augalus įtakinga skleidėja.

E. Šimkūnaitei niekada netrūko noro ir entuziazmo dalytis žiniomis apie vaistinius augalus su kitais žmonėmis. Daug metų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos specializacijos studentams skaitė nedidelį pagal apimtį kursą „Vaistiniai augalai“. Kalbėdama apie vaistinius augalus E. Šimkūnaitė stengėsi pateikti apie juos įvairiapusiškų duomenų: paplitimas, derėjimas ir derlingumas, pavadinimai, folklorinė medžiaga, vartojimas buityje, liaudies ir racionaliojoje medicinoje, paklausa, paruošos. Tokios žinios apie vaistinius augalus buvo naudingos daugeliui.

Mokslininkės E. Šimkūnaitės atminimui išsaugoti

1999 m. Vilniuje, Erfurto g. 4, atidarytas E. Šimkūnaitės memorialinis butas muziejus.

Šis butas taip pat yra ir E. Šimkūnaitės fondo būstinė. Jame įrengta memorialinė ekspozicija. Čia eksponuojamos knygos, įvairūs apdovanojimai, nuotraukos, primenančios jos gyvenimą, vertingiausi paveikslai bei simbolinė „vyriausiosios Lietuvos žiniuonės“ šluota. Stovi ir darbo stalas, ant kurio Eugenija Šimkūnaitė dirbo rašomąja mašinėle, greta – parankinės darbo knygos.

2013 m. Vilniuje, Erfurto g. 1 skvere, atidengtas atminimo akmuo skulptoriaus Jonas Gencevičius ir architekto Laimio Kaziukionio.

Akmenyje iškalti lietuviški ornamentai ir E. Šimkūnaitės pamėgtos maldos žodžiai: „Saule motule, dangun eidama neaplenk žemės mūsų“.

 

 

 

 

2013 m. Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose atidengtas E. Šimkūnaitei skirtas paminklinis suoliukas.

Tikimasi, jog atokvėpio valandėlė ir pamąstymai ant paminklinio Eugenijos Šimkūnaitės vardo suolelio įkvėps žmones gerbti, saugoti, mylėti bei puoselėti mus supančią aplinką, kurią taip mylėjo šviesaus atminimo Lietuvos Žiniuonė, palikusi Lietuvai neįkainojamus savo veiklos ir kūrybos turtus.

 

 

1998 m. Tauragnų vidurinei mokyklai suteiktas  Eugenijos Šimkūnaitės vardas.

 

 

 

 

 

E.Šimkūnaitė labai mėgo jaunimą. Norėjo jam perteikti savo žinias. Pakviesta dalyvauti Kernavėje Rasos šventėje, patardavo kaip ją organizuoti. Bendravo su moksleiviais, Jaunųjų gamtininkų stotimi, padėdavo organizuoti rajonuose moksleivių vaistažolių dienas.

 

Nekreipdavo dėmesio į materialinius nepriteklius, tenkinosi mažu. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, nes labai dažnai patarimo ir pagalbos susirgus į ją kreipdavosi begalė žmonių. Ji laikėsi žolininkų principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti – tai Dievo dovana.

 

Palaidota mylimuose Tauragnuose, šalia tėvų. Prieš mirtį savo atgautą žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, o savo dviejų kambarių butą ir kuklias santaupas – Vilniaus farmacininkų sąjungai. 1997 metais buvo įsteigtas  Eugenijos  Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją, vaistažolininkystę, neturtingus studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje. Dar gyva būdama daktarė prašė jai mirus ant kapo pasodinti vyšnią. Farmacininkai, botanikai, mokytojai, Tauragnų  miestelio gyventojai jos norą įvykdė – pastatė paminklą, pasodino vyšnių sodą habilituotai mokslų daktarei E. Šimkūnaitei atminti.

sveikabiblioteka

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos tinklaraštis
Įrašas paskelbtas temoje Datos, Naujienos ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s